Metų persona – Mikas Petrauskas

Mikui Petrauskui – 140
Mikas Petrauskas (1873 m. spalio 13 d. Palūšėje, Švenčionių raj. – 1937 m. kovo 23 d. Kaune) buvo žinomas dainininkas (tenoras), vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius ir kultūros veikėjas. Mikas Petrauskas – žinomo Lietuvos tenoro Kipro Petrausko brolis bei aktyvus nepriklausomos Lietuvos ir lietuvių emigrantų bendruomenės JAV kultūros veikėjas.

M. Petrauskas sukūrė daug įvairių kūrinių: operas „Birutė“ (1906) ir „Eglė žalčių karalienė“ (1920), 19 operečių, 37 solo dainas, 17 vokalinių duetų, keletą giesmių, harmonizavo 143 lietuvių liaudies dainas, parašė keletą originalių dainų chorams. Sukūrė pjesių fortepijonui ir smuikui. Tilžėje išleido revoliucinių dainų rinkinį „Trimitas“ (1910), parašė knygą „Iš muzikos srities“ (1909), „Mažą muzikos žodynėlį“ (1916), apybraižą „Orkestrai“, straipsnių įvairiais muzikos klausimais.

Ištrauka iš JAV spaudos apie Miko Petrausko pasirodymą Čikagoje 1907.11.17 (anglų k.)

On November 17th the Chicago Lithuanians showed themselves to the Americans in deeds, but not with noise! On this day the concert was given by our honorable singer and composer, Mr. Mikas Petrauskas. He is the first singer that has proved to the world that even an oppressed nation has its geniuses, that under its straw roof great men are born.
The concert was held in the Music Hall, where all the world’s famous artists give their concerts. A majority of the public was Lithuanian.
The first number on the program was a duet, violin and piano, suite number 2 in E major, Eduard Schuett, by Mrs. and Mr. Frederiksen. Then Mr. Petrauskas came on the stage. The public received him with a great ovation,flowers were thrown under his feet, it was several minutes before the public became calm. Petrauskas was moved by this 2ovation. The first song was Italian, „Per Pieta,” by Mozart. The singer was moved by such a reception, so that he was unable to sing very well. The second song was in Lithuanian, „Thanks to God,” his own composition. This song brought a greater impression on the Lithuanian public because they can understand the words. After this song the public demanded more. He sang another Lithuanian song of his own composition.
The third number on the program was the violin solo „Romance et Finale,” for violin by Wieniawski, was played by Frederick Fredericksen.
Fourth, (a) was a song in the Russian language, „Osen,” by Tschaikowski; (b) Russian song, „Ditiatko,” by Pashalov. These songs Mr. Petrauskas sang very well. The last sorrowful song brought tears in the eyes of the public. Further Mr. Petrauskas sang Lithuanian songs of his own composition, „The Birds,” and „Give us heat, Oh Sun.” In these two songs the singer reminds our fatherland, 3the singing of birds in the fatherland’s forests. The following two songs were in English, „Cradle Song,” by Tschaikowski, and „By the Murmuring Stream,” by Tschaikowski. The last song was in Lithuanian, „Kiela,” by Tschaikowski. This song Mr. Petrauskas sang very well. Number 5 was a piano solo, played by Mrs. Frederiksen, „Serenade,” and „La Fileuse,” by Sig. Stojowski. Mrs. Frederiksen is a very good pianist.
Mr. Petrauskas sang very well the aria from Pagliacci, „Pionska Stacha,” by Moniuszko; and the aria, „The Fierce Maidens,” by Gounod. The best one was when he sang the last aria from the opera „Rigoletto.”
At the beginning of the concert Mr. Petrauskas was moved by the tremendous ovation the Lithuanians gave him. By and by the artist came to himself and performed his duty perfectly as an artist should do on such occasions.

Ištrauka iš JAV spaudos apie Miko Petrausko operos „Šienapjūtė” premjerą Čikagoje 1910.01.02 (anglų k.)

The Biruta Music and Dramatic Society successfully presented the first Lithuanian opera, „Sienapiute” (Hay Harvest), on Sunday afternoon, January 2, at the Garrick Theatre, which is located in the downtown section of Chicago. Besides the opera, a comedy entitled „Be Sumenes” (Without Patience), was also staged. This comedy, which was the first Lithuanian play to be staged in America (on Dec. 31, 1889, at Plymouth, Pa.) was presented to commemorate the twentieth anniversary of that event. The entire program was under the personal direction of Mikas Petrauskas, world-famous Lithuanian composer and director of the Biruta Society.
The whole affair was successful in every way, except from a financial standpoint. It is estimated that of the fifty thousand Lithuanians in the Chicago area only about one per cent came to witness the first presentation of the first Lithuanian opera. Expenses were over $400, but the total receipts were only $380. As a result, the affair resulted in a deficit of more than twenty dollars.
The reason for the small attendance is the low level of intelligence of our people, and the apparent fact that they are still more interested in saloons than anything else. Financially, an ordinary workingman enjoys a better life than our writers, musicians, and artists.
The program began with the presentation of the second act of the melo-drama „Birute” (the name of the fourteenth century Lithuanian duchess). This act was very impressive, like a prayer to the Lithuanian gods. The leading part, „Birute”, was played by Miss M. Horodeikis, who rendered a very satisfactory performance. Others who played well were: „Old Priest”–A. Zacharas, and „High Priest”–J. Ilgaudas.
The second part of the program was the presentation of the two-act comedy, „Be Sumenes” (Without Patience). It was very successfully presented. The following players gave a good account of their performances: „Jurgis”–Mr. M. Dudas, „Kotryna”–Mrs. M. Damijonaitis, „Ona”–Miss P. Atkociunas, and „Ickus”–J. Uktveris.
The third and main event was the presentation of „Sienapiute” (Hay Harvest), which was the first presentation of the first Lithuanian opera. This performance cannot be praised nor censured, but compares favorably with the usual American presentations. It created the impression that it is only the first act of a long drama, and not a complete Play. The libretto is not a drama, tragedy, or a comedy. Two or three more acts could easily have been added to this operetta, then it would really be a grand opera. From the standpoint of art and music, that is, orchestral music, the opera was very exhilarating. The performance was very effective and highly successful. The chorus became slightly confused while singing the most difficult part of the opera. However, this fact should be overlooked when all the unfavorable conditions under which the opera was presented are taken into consideration.
The scene of the opera is laid in a field in Lithuania just before sunset. A group of women, who gather the hay after it is mowed by the men, persuade the men to cease work for the day. The sun sets; the toilers stop working and rest in 4the field. One of the workers, „Aldona”, longs to see „Masulis”, a peasant, with whom she is in love. In the meantime, a young farmhand entertains the reapers with songs. „Gotautas.” the landlord, arrives and begs „Aldona” to become his house-servant. Later, he makes love to her, and asks her to become his wife. „Aldona”, being a poor peasant girl, declines the offer of marriage, saying that „Gotautas”, who is a rich landowner, would not love her after their marriage. „Gotautas” becomes enraged, and vows to seek revenge. Later, „Masulis” arrives on the scene. „Gotautas”, after seeing the couple make love to each other, swears revenge against „Masulis”, and leaves the scene. Presently, a young lad arrives and informs „Masulis” that his mother was dispossessed by „Gotautas”, who threw all her belongings into the road in a reckless manner. The Play ends with an impressive song by the entire Biruta chorus, as the reapers prepare to go home.
The history of „Sienapiute”, the first Lithuanian opera, is as follows: After successfully presenting his melodrama, „Birute”, in the city of Vilna, Lithuania, during the Fall of 1906, the composer, Mikas Petrauskas, decided to write a Lithuanian opera. He disclosed his plan to K. Josukaitis, who agreed to write 5the libretto for „Sienapiute” in accordance with a plan submitted by Mr. Petrauskas. He wrote the libretto within three days. Mrs. Petrauskas composed the music for „Sienapiute” within eight months while in Switzerland during 1906 and 1907. The orchestration of the opera took a longer time, because Mr. Petrauskas toured America with concerts. He wrote the orchestration during 1908 and 1909 while attending a Conservatory of Music in Paris, France.
The following artists participated in the presentation of „Sienapiute”: „Masulis”–Mr. K. Kasputis, „Aldona”–Miss M. Jaksevicius, „Gotautas”–Kre. V. Brusokas, and Juska”, a servant–Mr. F. Zacharas. Mr. K. Drangelis also played the part of a servant; Miss M. Horodeikis played the part of a peasant girl; Mr. J. Ilgaudas and Mr. K. Strumskis acted as peasants. The most important roles were that of „Mesulis”, tenor, and „Aldona”, soprano. Some of the characters, as that of „Gotautas, did not do any singing.
Gabriel Katzenberger, a German, who is the most distinguished music critic in 6Chicago, made the following criticism of „Sienapiute” in the January 3 issue of the Illinois Staats Zeitung: „The music is original, the theme is well developed and embellished with amour and melody. Although the participants in the opera are all theatrical amateurs, nevertheless, they rendered splendid performances; their voices were clear and pleasing. The Biruta chorus was really great. Mr. Petrauskas is a very talented musical artist, and much good can be expected from him as a musical composer.”
Mr. Petrauskas is now writing another Lithuanian opera, „Egle, Zalciu Karaliene” (The Evergreen Tree, Queen of Non-Poisonous Snakes), which deals with Lithuanian mythology. The libretto is taken from „Guzutis”, a well-known drama composed by A. Fromo.

Ištrauka iš JAV spaudos apie Miko Petrausko ir „Birutės” choro pasirodymą Čikagoje 1909.10.03 (anglų k.)

„The musical concert of Mikas Petrauskas and the Biruta Singing and Dramatic Society, which was held on Sunday evening, October 3, at Music Hall, 203 Michigan Boulevard (Fine Arts Building), was a great success. More people attended this concert than attended the first concert of Petrauskas. All the seats in the hall were occupied.
The Chicago Daily News, in the October 2 issue, advertised it as the first Lithuanian concert in Chicago. However, that is not true, because the first Lithuanian concert in Chicago took place in the year 1907.
It is not necessary to repeat the program here, because it was printed in full in the September 24 issue of Lietuva (Lithuania). However, in addition to the songs listed on the program, Mr. Petrauskas sang: „Rusti Mergele” (Insolent Lady); „Laukiu, Kolei Man Paliepsi” (I Will Wait Until You Tell Me); and „Pauksteliai Ciulba” (The Birds Are Chirping). The Biruta Chorus sang the following song, in addition to those listed on 2the program: „Noriu Miego” (I Want To Sleep).
Mr. Petrauskas sang a total of eighteen songs; eleven of these were in Lithuanian, two in Italian, and one each. in French, Russian, German, Polish, and English. The most successful songs were: „Pasakyk, Lietuva, Mylimoji” (Tell Me, Lithuania, My Love); „Rusti Mergele”; „Ditiatko” (Not Enough), a Russian, „Lauksiu, Kolei Paliepsi”; „Jojau Diena, Jojau Nakti” (I Rode–A Horse–In the Day Time, I Rode in the Night Time); and „Pauksteliai Ciulba.” The audience was mostly pleased with „Rusti Mergele,” and „Jojau Diena, Jojau Nakti,” which amused everyone and received much applause and shouts for encores.
Anthony Pocius accompanied on the piano. He also played a solo, Mendelssohn’s „Concerto in G Minor,” and two shorter pieces by Schumann and Chaminade.
The following Lithuanian vocalists: Dauksa, Strumskis, Janusauskas, and Limontas, sang Petrauskas’ quartet, „Gamta Grazi” (Nature Is Beautiful).
The Biruta Chorus sang a total of five songs.
Towards the end of the program, members of the Biruta Chorus presented Mr. Petrauskas with a wreath of flowers in the shape of a lyre.
It was announced in the program that in the near future a concert will be given by the music students of Mr. Petrauskas.”

Siūlome paskaityti Gedimino Indreikos straipsnį laikraštyje „Draugas” – „MIKAS PETRAUSKAS – LIETUVIŲ OPEROS PRADININKAS” 2010.01.16

Prieš šimtą metų Čikagos ,,Birutės” choras, vadovaujamas Miko Petrausko, pirmąkartpastatė jo operą ,,Šienapjūtė.” Tai buvo svarbus įvykis: pasaulinė lietuviškos operos premjeraAmerikoje. Šis renginys didingajame vidurmiesčio ,,Garrick” teatre 1910 m. sausio 2 d. tuo pačiu iškilmingai paminėjo pirmąjį Amerikos lietuvių teatro pastatymą prieš 20 metų: Plymouthe, Pensilvanijoje lietuvių mėgėjų suvaidintą A. Turskio pjesę ,,Be sumenes” 1889 m. gruodžio 31 d. Mikas Petrauskas gimė 1873 m. Palūšėje, Švenčionių apskrityje. Iš savamokslio tėvo pramoko vargonų muzikos, vėliau mokėsi Rokiškio vargonų mokykloje. Dar būdamas jaunuoliu, Gervėčiuose suorganizavo 80 asmenų chorą. 1901 m. Petrauskas studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje dainavimą ir instrumentacijos mokėsi pas prof. N. Rimskį-Korsakovą. Gavo laisvojo menininko diplomą. Pirmoji lietuviška opera, M. Petrausko ,,Birutė” pagal G. Žemkalnio istorinę dramą gimė Vilniuje 1906 m. lapkričio 6 d., pastatyta Miesto salėje (dabartinės Filharmonijos pastate). Ji buvo entuziastingai sutikta. Į Ameriką emigravęs 1907 m. vasarą, M. Petrauskas išjudino visas lietuvių kolonijas, sudomino visuomenę savo koncertais ir chorais. ,,Birutės” choras, įsteigtas 1900 metais, iš pradžių vadinosi ,,Dr. Vinco Kudirkos dainininkų draugystė.” Palaipsniui choro veikla išsiplėtė, ruošiant ir dramos veikalus. Nuo 1909 m. chorui vadovavo kompozitorius Mikas Petrauskas. Tuo metu be Leono Eremino vokiškų ir latviškų dainų vertimų nebuvo gaidų lietuviškoms dainoms. Petrauskas ėmėsi chorui kompanuoti lietuvių liaudies dainas. Jis supažindino platesnę amerikiečių publiką su lietuvių muzika: 1909 m. spalio 3 d. suruošė rečitalį ir ,,Birutės” choro koncertą Music Hall salėje (dabartiniame Fine Arts pastate) Čikagos centre.
Grįžtant prie ,,Šienapjūtės” – nors šis kūrinys šiandien laikomas operete, lyginant su kitų tautų operomis, ,,Šienapjūtė” neabejotinai atitinka lengvosios operos reikalavimus. Vokalinė muzika pagrįsta lietuvių liaudies dainų melodijomis. Libretas parašytas Konstantino Jasiukaičio. Čikagos savaitraštis ,,Lietuva”, aprašydamas ,,Šienapjūtės” premjerą, gana stipriai kritikavo: ,,Veikalas nėra nei komedija, nei tragedija. Du ar trys veiksmai galėtų būti prijungti, jog būtų pilna opera. Iš muzikinės pusės žiūrint, M. Petrauskas puikiai dirigavo orkestrą. Tiktai choras kiek susipainiojo giedant kaip kuriose vietose. Kadangi choro nariai turėjo mažai laiko pasiruošti, reikia už tai atleisti jiems.” ,,Šienapjūtės” pastatyme pagrindinius vaidmenis dainavo solistai K. Kasputis ir M. Jakševičiūtė, kiti vokalistai – V. Brusokienė, F. Zakaras ir M. Horodeckaitė. Be premjeros, šią popietę buvo atliktas Petrausko operos ,,Birutė” antrasis veiksmas. Toliau dramos skyrius suvaidino komišką pjesę ,,Be sumenes”, kurios sukaktuves ši šventė kaip tik ir minėjo. Operos pastatymas kainavo 400 dol. (1910 metų valiuta), ypač brangi buvo ,,Garrick” teatro nuoma. Laikraštis ,,Lietuva” skundėsi: ,,Spėjama, kad Čikagoje yra virš 50,000 lietuvių, gaila kad tiktai vienas procentas iš jų atvyko pamatyti pirmąją lietuvišką operą. To priežastis yra mūsų žmonių žemas apsišvietimas, pasirodo jie mieliau lanko karčiamas nei bet ką kitokio.” ,,Šienapjūtę” palankiau vertino Čikagos kitataučių spauda. Vokiečių dienraščio ,,Illinois Staats–Zeitung” (1910 sausio 7) muzikos kritikas prof. Gabriel Katzenberger rašė: ,,Petrausko muzika originali ir melodinga, operos tema gerai išryškinta ir siužete įpinta romantikos. Nors visi choro nariai yra mėgėjai, jie vis dėlto puikiai giedojo, jų balsai tyri ir malonūs ausiai. ‘Birutės’ choras yra tikrai puikus. M. Petrauskas yra talentingas muzikas, ir daug gero galima tikėtis iš jo kaip kompozitoriaus ateityje.” Beje, ,,Garrick” teatras, buvęs Randolph gatvėje, anksčiau buvo vadinamas ,,Schiller,” pastatytas Čikagos vokiečių operos bendrovės.
Tiems, kurie linkę sumenkinti pirmosios lietuvių išeivijos saviveiklą, gal reikėtų priminti sąlygas, kuriose ,,Birutės”, Lietuvos vyčių ir ,,Pirmyn” chorai veikė. Šešias dienas, ilgas valandas dirbdami siuvyklose, skerdyklose ar kituose sunkiuose darbuose, jie rasdavo laiko susiburti lietuvių choruose ir organizacijose. Jie pastatė daug bažnyčių ir mokyklų, neturėdami išteklių savo pačių materialiniams patogumams. Kiekviena parapija turėjo savo chorą. Ir jie žinojo savo tapatybę, labai vertino lietuvių kultūrą.
Prisiminimus apie Miką Petrauską rašė prof. Juozas Žilevičius ,,Drauge”: ,,Jis visada šalia savęs laikė
smuiką; beregint jaunimas sukdavosi, bile kur, kur tik Mikas pradėdavo savo smuiko stygomis melodijas rangyti. Tai buvo lyg klajojantis trubadūras, šaukiąs jaunimą mylėti tautą, branginti visa kas sava, lavintis kultūringai dainoje ir muzikoje” (,,Draugas”, 1952 gruodžio 20).
Opera ,,Šienapjūtė” buvo pakartota per Susivienijimo Lietuvių Amerikoje seimą 1910 m. vasarą, vėliau buvo statoma kitose lietuvių kolonijose. 1914 m. Petrauskas persikėlė į Bostoną, tapo ,,Gabijos” choro meniniu vadovu. Mikas Petrauskas Amerikoje sukūrė ir savo svarbiausią operą ,,Eglė žalčių karalienė”, premjera surengta Bostono operos rūmuose 1924 m. gegužės 30 d., dalyvaujant ,,Gabijos” ansambliui ir Bostono simfoniniam orkestrui. Pats kompozitorius ir atliko žalčių karaliaus vaidmenį. Eglės partiją dainavo Aldona Putvinskaitė. Dauguma jo operečių buvo ,,Gabijos” choro repertuare. Iš viso M. Petrauskas sukūrė 19 operečių ir operų. Iš jų minėtinos ,,Birutė”, ,,Užburtas kunigaikštis”, ,,Girių karalius”, ,,Vestuvės”, ,,Kaminkrėtys ir malūnininkas”, ,,Consilium facultatis.” Neginčijamai galima teigti, jog Mikas Petrauskas buvo lietuviškos operos tėvas.
Čikagoje M. Petrauskas 1910 m. buvo įsteigęs Lietuvių muzikos konservatoriją, kurią vėliau nukėlė
į S. Bostoną. Išvykęs į Lietuvą, Petrauskas 1920 m. rudenį Kauno Valstybės teatre pastatė operą ,,Birutė”, kurioje dainavo jo brolis Kipras. 1922 m. Bostone išleido gaidų knygą ,,Lietuviškos dainos”, 4,000 jos egzempliorių dovanojo Lietuvos mokykloms. Baltimorėje Mikas tęsė savo kūrybinį darbą, 1927 m. čia sceną išvydo operetė ,,Prieglauda.”
1930 m. Petrauskas, jau pensininkas, galutinai sugrįžo Lietuvon. Mirė 1937 m. kovo 23 d.
Kaune. Čikagos Lietuvių auditorijoje buvo surengtas Miko Petrausko gedulo koncertas, dalyvaujant visų lietuvių chorų atstovams. Juozas Žilevičius apgailestavo, kad didelė dalis M. Petrausko rankraščių ir ,,Birutės” partitūra orkestrui žuvo, atvežus juos į Klaipėdos uostą, transporto kompanijos sandėlyje. M. Petrauskas yra įgrojęs daug liaudies dainų plokštelėse, tik, deja, nėra išlikę garso įrašų iš gausios ,,Birutės” choro muzikinės veiklos Čikagoje. Petrausko kūrybą išeivijoje atgaivino ,,Dainavos” ansamblis, 1954m. pastatant ,,Šienapjūtę,” instrumentuota ir papildyta muziko Petro Sarpaliaus. Tačiau Miko Petrausko operetės, kaip ir lietuvių tautosaka, tapo nemadingos šiuolaikiniams muzikos teatrams. O Petrauskas tikrai nusipelnė didesnio mūsų įvertinimo. Linkėtina, kad bent Lietuvos Operos teatras atitaisytų šį trūkumą ir užsibrėžtų vėl pastatyti jo opus magnus – ,,Eglę žalčių karalienę.”

Miko Petrausko diskografija

Columbia 45515 1915.04.02 Lietuva Tėvyne Mūsų
Columbia 45516 1915.04.02 Darbininkų Marselietė
Columbia 45517 1915.04.02 Sukelkime kovą
Columbia 45520 1915.04.02 Kur banguoja Nemunėlis
Columbia 45522 1915.04.02 Birutė
Columbia 45523 1915.04.02 Sveiki broliai dainininkai
Columbia 45524 1915.04.02 Tykiai Nemunėlis teka
Columbia 45529 1915.04.03 Už šilingėlį
Columbia 45530 1915.04.03 Ko liūdit sveteliai
Columbia 45531 1915.04.03 Saulelė raudona
Columbia 45532 1915.04.03 Šių nakcialy
Columbia 45533 1915.04.03 Jojau dieną
Victor B-24335 1920.07.20 Kukuliai
Victor B-24336 1920.07.20 Valio dalgele!
Victor B-24337 1920.07.20 Geismai ir svajones
Victor B-24338 1920.07.20 Kaip gi gražus rūtelių darželis
Victor B-24340 1920.07.20 Skamba kankliai trimitai
Victor B-24339 1920.07.20 Gersim broliai uliavosim
Victor C-24346 1920.07.20 Pasakyk, Lietuva mylimoji
Victor B-24347 1920.07.20 Bernužėli nes’voliok
Victor C-24348 1920.07.20 Rudens melodija
Victor B-24349 1920.07.20 Matušėle miela
Victor BVE-38053 1927.05.26 Augin tėvulis du sūnytėliu
Victor BVE-38058 1927.05.26 Pavasario rytas
Victor CVE-38060 1927.05.26 Devynios pačios
Victor BVE-38054 1927.05.26 Barborytė
Victor BVE-38055 1927.05.26 Susivartyk antele
Victor BVE-38057 1927.05.26 Kaip žalia rutelė
Victor BVE-38059 1927.05.26 Sesutėle
Victor BVE-38056 1927.05.26 Pasakyk mergele

Jūsų dėmesiui pristatome dvi Miko Petrausko įdainuotas plokšteles – Sveiki broliai dainininkai / Ko liūdit sveteliai (Columbia E2392) ir Jojau dieną / Saulelė raudona (Columbia E2393). Abi plokštelės įrašytos 1915m. balandžio 2-3 dienomis „Columbia phonograph” įrašų kompanijoje.
Plokštelėse skamba Miko Petrausko aranžuotos lietuvių liaudies dainos.

Mėnesio plokštelė – Pensilvanijos angliakasiai – Jurgio polka

Metus pradedame nuotaikinga Pensilvanijos angliakasių plokštele – Jurgio polka / Ūkininkų polka (Columbia 16227F)

Plokštelė įrašyta 1930m. kovo mėn. „Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

Vincas Vaškevičius – Žvirblelis

Vincas Vaškevičius – Žvirblelis / Šventos Cicilijos choras iš Niuarko – Šaltyšius (Columbia E1168)

Šioje plokštelėje skamba kūriniai įrašyti pirmosios lietuvių įrašų sesijos „Columbia Graphophone” įrašų kompanijos studijoje Niujorke metu. Kaip jau rašėme Istorijos skyriuje Pirmosios lietuviškos plokštelės JAV buvo įrašytos 1912m. lapkričio 21d. Keletas atlikėjų iš viso įrašė 18 kūrinių.
Buvo įrašyti šie kūriniai:
Marijona Bradūnienė – Kur bakūžė samanota / Siuntė mane motinėlė (Matricų nr. 38417/38418)
Vincas Vaškevičius – Žvirblelis (38419) kat. nr. E1168
Marijona Bradūnienė su Antanu Vėbra – Teklytė ir Praniulis (38420) E1163
Marijona Bradūnienė su Stase Norvaišaite – Kur bakūžė samanota (38421)
Vyriškas kvartetas – Grožybė Lietuvos (38422)
Šv. Cicilijos choras (mišrus kvartetas) – Tėvynė (38423) E1165 / Šaltyšius (38424) E1168 / Kariška daina (38425) / Tekėjo saulelė ir Kad aš jojau (38431) E1161 / Sukruskim broliai (38426) / Jieva (38428) E1162
Monologas – Velnias ne boba (38427)
Lietuviškas choras – / Miškas ūžia / Kur bėga Šešupė / Kur namas mūs / Eina garas nuo rubežiaus / Lietuva (Himnas) (38429 – 38434).
Kaip matome pagal matricų sąrašą Vincas Vaškevičius ko gero pirmasis sesijos metu įrašė savo atliekamą dainą”Žvirblelis” ir taip pradėjo Amerikoje gyvenančių lietuvių garso įrašų erą.

Mėnesio plokštelė – Juozas Babravičius – Gale sodo rymavo

Lapkričio mėnesio plokštelė – Juozas Babravičius – Gale sodo rymavo / Švint aušrelė (Columbia 16045F)

Plokštelė įrašyta 1926m. liepos mėn. „Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

Plokštelėje skamba gražios lietuvių liaudies dainos „Gale sodo rymavo” ir „Švint aušrelė” aranžuotos kompozitoriaus, vargonininko Antano S. Pociaus (1884 – 1953).

Mėnesio plokštelė – Jonas Būtėnas – Saulutė tekėjo

Spalio mėnesio plokštelė – Jonas Būtėnas – Saulutė tekėjo / Tų mergelių dainavimas (Victor 73691)

Plokštelė išleista 1923m. balandžio mėn. „Victor talking machine” įrašų kompanijoje. Plokštelė įrašyta 1922m. gruodžio 18d. Niujorke (JAV). Viso parduota 2004 egz.

„Saulutė tekėjo” – lietuvių liaudies daina, harmonizuota kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887-1943). Dirigentas – kompozitorius Nathaniel Shilkret (1889-1982).

„Tų mergelių dainavimas” – kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko (1882-1959) harmonizuota graži lietuvių liaudies daina. Dirigentas – Ted Levy.

Mėnesio plokštelė – Juozas Babravičius – Ne margi sakalėliai

Šiais metais sukako 130 metų kai gimė talentingas dainininkas Juozas Babravičius. Šiai sukakčiai paminėti skiriame rugpjūčio mėnesio plokštelę – Juozas Babravičius – Ne margi sakalėliai / Bernužėli nesvoliok (Columbia 16036F)

Plokštelė išleista 1926m. sausio mėn. „Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

Juozas Babravičius (1882 m. kovo 21 d. Šelviuose, Vilkaviškio valsčius – 1957 m. balandžio 3 d. Kaune) – Lietuvos dainininkas (tenoras), pedagogas.

Juozas Babravičius su žmona Konstancija 1932m.

Nuo mažens išsiskyrė geru balsu, pradžios mokykloje dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, koncertuose atlikdavo ir solo kūrinių. Vieno koncerto Birštone metu jo dainavimu susidomėjo dr. Rokas Šliūpas ir patarė vykti studijuoti į Peterburgo konservatoriją, žadėdamas materialinę paramą.
1908 m. įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijuodamas įsitraukė į aktyvų Peterburgo lietuvių muzikinį gyvenimą, per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku, dainavo jo vadovaujamame Šv. Kotrynos bažnyčios chore, atliko sudėtingą tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius sulaukdavo didelio pripažinimo, o baigiamajame spektaklyje jam padainavus „Širdys mergelių“ (Džiuzepė Verdis, „Rigoletas“), studentai ėmė bisuoti. 1914 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją.

\’Lietuvis\’ 1927.03.02 apie Juozą Babravičių

1914–1919 m. dainavo Maskvos Didžiajame teatre. Debiutavo Bajano vaidmeniu Michailo Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Nuo 1919 m. gastroliavo Graikijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų „Steinway Halle“ salėje. 1923 m. surengė koncertus Kaune, buvo labai palankiai įvertintas spaudoje, tačiau į teatrą nepriimtas. Koncertavo Klaipėdoje. 1925m. išvyko į JAV, dainavo garsiausiose salėse, tarp jų – žymiojoje Čikagos „Orchestra Hall“ salėje.
1926 m. jį į savo trupę pakvietė Fiodoras Šaliapinas, tuo metu jau gyvenęs JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė keturiasdešimt aštuonis spektaklius.
1927m. gegužės- birželio mėn. kartu su kompozitorium Antanu Vanagaičiu ir amerikos lietuvių pianistu M. Jozavitu koncertavo Amerikos lietuvių kolonijose.
1930m. liepos 2d. Čikagoje vedė Konstanciją Adomaičiūtę. Tų pačių metų spalio mėn. grįžo gyvent į Lietuvą bei įsidarbino Kauno Valstybės teatre, tačiau teatrui taupant lėšas 1932m. gegužės mėn. buvo atleistas. Po to išvyko gyvent į Niujorką, iš kur visam laikui grįžo į Lietuvą 1934m.

\’Diena\’ apie Juozo Babravičiaus grįžimą į Lietuvą 1930.11.09

1934–1940 m. Valstybės teatro, 1940–1941 m. Valstybinio dramos, operos ir baleto teatro, 1941–1944 m. Kauno didžiojo teatro, 1944–1945 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas. 1944–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, 1949–1956 m. Lietuvos konservatorijoje, nuo 1956 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje.

Jūsų dėmesiui straipsnis „Dainininkas Juozas Babravičius mano pasilikti Lietuvoj” 1930m. lapkričio 19d. laikraštyje „Lietuvos aidas” bei Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės straipsnis „Talentingasis Kipro Petrausko amžininkas”, skirtas Juozo Babravičiaus gimimo 125-mečiui paminėti, žurnale „Nemunas” 2007.12.20

” Dainininkas Juozas Babravičius mano pasilikti Lietuvoj”

Teatro koridoriuj mūsų muzikos pedagogai kalbasi apie busima koncertą.
Įeina dar vienas, lyg kur matytas, su kitais jau pažįstamas ponas.Vienas iš buvusiųjų supažindina -Babravičius.
Ar bereikia aiškintis, kad kai susitinka ilgą laiką svetur viešėjęs ir tik ką grįžęs savas žymus dainininkas su spaudos atstovu, tai turi įvykti neišvengiamas dalykas, kurį paprastai vadiname
pasikalbėjimu, o prašmatniau – interviu.
Ir štai mes jau „Lietuvos“ viešbučio 36-am kambary. P. Babravičius iš Amerikos grižo ne vienas –su jauna žmona. Bet klaidingai kai kas mano, kad. ji amerikietė. Kaip tik ji lietuvaitė, šiaulietė. Ir kalba
gražiai lietuviškai, tik žinoma aštuonetas pačios pirmosios jaunystės metų praleistų Amerikoj (o prieš tai dar Rygoj), atsiliepė ir išduoda ją ten buvus, nes žiūrėk netyčiomis ima ir išsprunka koks angliškas žodelis vietoj lietuviško.
Nėra reikalo čia pasakoti kaip p. Babravičius tą. keletą metų Amerikoj praleido. Juk mūsų spaudoj nuolat pasirodydavo žinios apie jo pasisekimus. Žinome, kad jis kelis kartus apvažinėjo visas Amerikos lietuvių kolonijas, žinome, kad jis kuri laiką dainavo garsioj Čikagos „Civic” operoj pirmąsias partijas. Žinome taip pat, kad jis dainavo Šaliapino operoj, kuri vietomis turėjo net po. keliolika tūkstančių klausytojų (pav., Kanadoj). Žinom, kad Babravičius kelis kartus koncertavo didžiosiose Amerikos radijo stotyse ir kad tos stotys po jo koncertų gaudavo ne tik iš lietuvių, bet, kas svarbiausia, iš amerikiečių sveikinimus ir padėkas už supažindinimą su lietuvių tauta ir jos menu. Šį kartą p. Babravičius kaip tik parodė radijo anonsų nuorašus, kuriuos programos vedėjas skaitė prieš kiekvieną,
dainelę. Visur šalia jo pavardės buvo sakoma (taip pat laikraščiuose ir afišose rašoma) „Lithuanian tenor”. Koncertų pradžioj būta paaiškinimų apie patį dainininką ir apie Lietuvos šalį iš kurios jis kilęs ir kurios dainas dainuoja. Laikraščių recenzijose, labai gražiai atsiliepiama ne tik apie patį dainininką
bet ir apie mūsų kompozitorius, kurių dainas jis dainuodavo: p. p. Gruodį, Šimkų ir Žilevičių („The Music Leader”). Kitas anglų laikraštis po vieno koncerto rašo: „Ne vienam gal iš savo tėvynės iškeliavusiam tautiečiui pasirodė akyse ašara, išgirdus tas liūdnas, dejuojančias lietuvių dainas”. Taip sako anglai, nesuprantą dainų žodžių.
Savaime suprantama, koks didelis dalykas buvo Amerikos lietuviams turėti savo tarpe toki žmogų, kuris įsigijo aukštos pagarbos įr įvertinimo net pas amerikiečius. Galbūt sunku būtų suskaityti tuos lietuvių jaunikaičius ir mergaites, kuriuos vien šis lietuvio aukštas iškilimas sulaikė nuo ištautėjimo ir uždegė širdyse prisirišimą prie savo tautos…”.
‘Didžiausias lietuvio išaukštinimas Amerikoj teko taip pat p. Babravičiui, kai Bostono majoras (burmistras) įteikė jam auksinį miesto raktą. Nors apie tai savo laiku taip pat Lietuvos laikraščiuose buvo rašyta, bet paprašiau plačiau papasakoti.
— O, šį dalyką ir dabar su malonumu prisimenu — sako p. Babravičius.
— Štai tas raktas.
Čia jis ištraukė gražią dėžutę, į kurią tikrai įdėtas apie 12cm ilgumo senoviškos formos aukso raktas. Tokį raktą iš lietuvių berods dar yra gavęs p. Račkauskas. Tai aukštas pagarbos ženklas.
— Tuo metu, kai nuvykau į Bostoną, ten buvo renkamas miesto majoras. Lietuviams buvo svarbu išrinkti tą, kuris jiems palankus. Todėl jiems buvo reikalinga propaganda. Štai jie ir pagavo mane tam tikslui. Dar stoty pasitiko su didelėmis iškilmėmis, su vėliavomis. Aplinkui didžiausias būrys fotografų. Nuvykome į mūsiškai vadinamą rotušę, kur ir įvyko viešas pasikalbėjimas su majoru. Pasikalbėjimas buvo taip pat iškilmingas. Čia buvo sukryžiuotos Amerikos ir Lietuvos vėliavos, stovėjo oficialūs asmens ir būrys spaudos atstovų. Majoras ėmė mane klausinėti apie mano kilmę ir kraštą. Nusakiau jam, kur yra Lietuva, pasakiau, kad esu staliaus sūnus. Jis klausia, ką veikiau mažas
būdamas. Atsakiau, kad daugiausia žuvis gaudydavau, kurias paskui valgydavom, ar net ir parduodavom. Paskui papasakojau kaip prasimušiau iki savo dabartinės padėties. Svarbiausia, man pavyko atsakyti į klausimą, ko aš atvažiavau į Ameriką. Aš sakiau tikrą tiesą ir gerai pataikiau. Sakiau. kad. Atvažiavau savo dainomis sustiprinti tautinę dvasią, viso milijono nuo tėvynės atskirtų savo tautiečių. Reikia pažymėti, kad amerikiečiams daro blogą įspūdį, jei kas į jų kraštą važiuoja specialiai pasipinigauti. Čia majoras ir sako: „Jei buvai toks neturtingas ir tiek daug pasiekei, tai esi vertas didžiausios mūsų pagarbos”. Ir atnešė knygą,, kurioj surašyta Bostono miesto istorija ir šį raktą, kuriuos įteikė sakydamas priimtą formulą: „šiandien Bostono miestas yra Tamstos rankose“.
Kitą dieną laikraščiuose buvo mano fotografijos žyejo rūbuose ir Almavivos kostiume su parašais“ „Štai žmogus, kuris pirma buvo Žvejys, o dabar grafas Almaviva”.
Man malonu tai prisiminti ne tik dėl to, kad ta pagarba buvo išreikšta man, bet ypač ir dėl to, kad tuo būdu buvo pagerbti ir iškelti lietuviai. Aš laikau tą valandą dideliu lietuvių laimėjimu.
Per visą tą laiką, kurį išbuvau Amerikoj, jaučiuosi prisidėjęs prie lietuvių tautinės dvasios stiprinimo. Tai visas mano laimėjimas, nes kapitalo iš ten neparsivežiau. Parsivežiau, tiesa, štai žmoną. Daugiau, iš negyvojo, turto – kostiumus kai kurioms operoms. Jei teks dainuoti Lietuvos operoj, galėsite juos pamatyti. Tai ir viskas.
Pirmas mano rūpestis buvo – greičiau išsikraustyti iš viešbučio. Jau gavau padorų kambarį – mudviem užteks.
Manau iš Lietuvos dabar nebevažiuoti. Padirbėjau gana, dabar jau laikas ramiau, namie pradėti dirbti. Tegu kiti dabar ten važiuoja, nes žmonių ten reikia.
Bet tuo tarpu mano padėtis dar net nusistovėjusi. Viena jau tikrai žinau, tai, kad gruodžio 1 d. mano koncertas Valstybės teatre. Koncertavau Klaipėdoj, ten, rodosi pasisekė, taigi tikiuosi, kad ir Kaune
mano koncertas po tiek laiko nebus nepageidaujamas.
Valstybės teatras per šiuos metus tiek išaugęs, kad nė nepažinti. Aš kalbu ne tik apie rūmus, bet ir apie meno pajėgas. Man teko būti tik vienam spektakly, bet ir to jau pakako įsitikinti, kad padarytas milžiniškas šuolis. Pagaliau, jei repertuare yra „Tanhauser”, tai ko daugiau bereikia! Kas galėjo manyti, kad Lietuvos opera taip greit turės „Tanhauser’į”!
Ir aš jau pradėjau tartis su direkcija dėl dalyvavimo operoj. Galimas dalykas, kad po kiek laiko irgi galėsiu savo jėgas pridėti prie to darbštaus ir pažangaus kolektyvo.

„Talentingasis Kipro Petrausko amžininkas”

Amžininkų teigimu, J. Babravičiaus balsas buvo nuostabaus grožio tenoras, ir dainininkas savo talentu prilygo, o kai kuriomis savybėmis netgi pranoko garsųjį Kiprą Petrauską. Didesniąją gyvenimo dalį dainavęs užsienio teatrų bei koncertų scenose ir ten pasiekęs aukštų įvertinimų, J. Babravičius Lietuvoje buvo nepelnytai primirštas.
2007m. išleista knyga „Dainininko Juozo Babravičiaus odisėja“. Ją parašė dainininko sūnus medicinos mokslų daktaras Juozas Babravičius, o redagavo ir spaudai parengė choro dirigentas, muzikologas, pedagogas dr. Vytautas Čepliauskas. Remdamiesi gausia dokumentine knygos medžiaga pateikiame informacijos apie žymųjį praeities menininką.
J. Babravičius gimė 1882 m. kovo 21 d. Vilkaviškio rajone, Šelvių kaime. Nuo mažens Juozukas iš kitų išsiskyrė geru balsu, pradžios mokykloje dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, koncertuose atlikdavo ir solo kūrinių. Vieno koncerto Birštone metu jo dainavimu susidomėjo dr. R. Šliūpas ir patarė vykti studijuoti į Peterburgo konservatoriją, žadėdamas materialinę paramą.
1908 m. J. Babravičius įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijuodamas įsitraukė į aktyvų Peterburgo lietuvių muzikinį gyvenimą, per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku – dainavo jo vadovaujamame šv. Kotrynos bažnyčios chore, atliko sudėtingą tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius sulaukdavo didelio pripažinimo, o baigiamajame spektaklyje jam padainavus „Širdys mergelių“ (G. Verdis „Rigoletto“), studentai ėmė bisuoti.
1914 m., baigęs konservatoriją (prof. S. Gabelio klasę), J. Babravičius buvo pakviestas dainuoti į Maskvos didįjį teatrą. Debiutavo Bajano vaidmeniu M. Glinkos „Ruslane ir Liudmiloje“. Iki 1919 m. šiame teatre atliko pagrindines tenoro partijas: Almavivą, Lenskį, Sinodalą, Gvidoną, Alfredą, Hercogą ir kt. J. Tumo-Vaižganto tvirtinimu, Maskvos operoje J. Babravičius susilaukė panašios šlovės, kaip Kipras Petrauskas Peterburgo Marijos teatre.
1919 m. J. Babravičius išvyko koncertuoti į Graikiją, vėliau – į Prancūziją, Angliją, Škotiją. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų Steinway Halle salėje. 1923 m. surengė koncertus Kaune, buvo labai palankiai įvertintas spaudoje, tačiau į teatrą nepriimtas. Koncertavo Klaipėdoje. Vėliau išvyko į JAV, dainavo garsiausiose salėse, tarp jų – žymiojoje Čikagos Orchestra Hall salėje. 1925 m. vėl sugrįžo į Kauną, teatre dainavo Lenskį ir Almavivą.
1926 m. J. Babravičių į savo trupę pakvietė F. Šaliapinas, pažinojęs jį iš Maskvos teatro laikų ir tuo metu jau gyvenęs JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė keturiasdešimt aštuonis spektaklius. Rosiną dainavo žymioji Elvira de Hidalgo (M. Callas mokytoja), Almavivą – J. Babravičius, don Basilio – F. Šaliapinas.
Kūrybingiausi J. Babravičiaus sceninio gyvenimo metai prabėgo svetur. Didžiulė sėkmė, pagyrimai prestižinėje Amerikos ir Europos spaudoje kėlė lietuvių išeivių pasididžiavimą savo tautiečiu.
J. Babravičius virtuoziškai valdė stiprų, plataus diapazono balsą, jo dainavimui būdinga raiški dikcija, muzikalumas, o repertuarui – labai įvairi muzika, be to, dainavo net aštuoniomis kalbomis. Recenzentai teigė, kad koncertų programos rodė aukštą artisto meninį skonį.
1934 m. J. Babravičius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Iki 1945 m. dirbo Operos teatre. Paskutiniuosius trylika gyvenimo metų dainininkas skyrė pedagoginiam darbui, kurį mėgo. 1944-1956 m. dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje, o metus prieš mirtį (mirė 1957 m. balandžio 3 d.) dirbo Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje. Iš jo mokinių minėtini A. Lietuvninkas, G. Šmitas, A. Domeika, K. Znamenskas, V. Čepliauskas.
Savo mokytoją J. Babravičių prisimena dr. V. Čepliauskas: „Labai apsidžiaugiau, sužinojęs, kad dainavimą dėstys Babravičius. Buvau skaitęs, kad jis mokėsi pas žymius profesorius Petrograde, kartu su Šaliapinu gastroliavo po užsienį, koncertavo „La Scala“ operos teatre, dainavo kartu su Kipru Petrausku.
Pirmąkart susitikus, J. Babravičius paspaudė ranką ir paklausė:
– Kokiu balsu dainuoji?
– Nežinau, – numykiau, – vieni sako, kad aš antras bosas, kiti – kad baritonas.
Docentas, nieko daugiau neklausinėdamas, atsisėdo prie fortepijono ir liepė dainuoti arpeggio aukštyn, paskui žemyn. Tada atsistojo, priėjo arčiau, dūrė pirštu man į krūtinę ir tvirtai, net piktokai ištarė:
– Tu esi tenoras, tik tenoras, ir niekas kitas. Atsimink tai visą gyvenimą.
Prisimenu, per pirmąsias pamokas mokė giliai įkvėpti ir tyliai iškvėpti pro pusiau pravertas lūpas. Kartais suspausdavo per juosmenį, tikrindamas, ar teisingai kvėpuoju, ar valdau diafragmą. „Dainuojant svarbu rasti tokį kvėpavimo būdą, – aiškino maestro, – kad kiek galima trumpiau atsikvėpdamas išgautum kuo ilgesnį iškvėpimą“. Prasidainavimo pratimai dažniausiai būdavo kvartos ar kvintos, intervalu aukštyn žemyn keičiant tonacijas, o dainuojant su tekstu reikalavo geros artikuliacijos ir aiškios dikcijos. „Nesuprantami, „suvelti“ žodžiai – tai mirtimi dvelkianti daina“, – sakydavo maestro. Įdomu paminėti ir tai, kad dainuojant legato „mi mė mu mo ma“ viena ir ta pačia nata, pritardamas fortepijonu, keisdavo akordus, net sugebėdavo numoduliuoti į subdominantinę tonaciją. Tai labai lengvindavo dainavimą. Išmokus dainą reikalavo veido išraiškos, įsijautimo. Norėdamas padrąsinti, kartais uždainuodavo, ir tada, regis, pats balsas verždavosi iš krūtinės. Ruošdavausi labai rimtai, į pamoką eidavau kaip į egzaminą, ir maestro, regis, buvo patenkintas.
Kai gerai sudainuodavau, dėstytojas pasakodavo apie savo jaunystę, sudėtingą dainininko kelią. „Dainuoti reikia mokytis visą gyvenimą, – teigė maestro, – tik kasdien atkakliai dirbdamas pradedi pažinti balsą, jo „aparatą“ ir gali pasiekti meistriškumo viršūnę, bet tai ne kiekvienam įmanoma. Balsas – žmogaus instrumentas, jį reikia prižiūrėti, tausoti. Prisimenu, studijuojant balsui jėgų suteikdavo iš tėviškės atsivežti lašiniai. Būdavo, užvalgai su rupia kaimiška duona, užgeri karšta, saldžia arbata, ir balsas suskamba, jokių problemų nebelieka. Tada ir si bemol padainuoti nesunku“. Pasakodavo apie gastroles su Šaliapinu, apie Graikiją…
Galiu drąsiai teigti, kad tik maestro J. Babravičius išmokė valdyti balsą, ir šiandien prireikus galiu smagiai užtraukti dainą“.
Paklaustas, kokie ryškiausi J. Babravičiaus asmenybės bruožai išliko atmintyje, V. Čepliauskas, atsako: „Docentas Juozas Babravičius išsiskyrė iš kitų dėstytojų laikysena, apsirengimo stiliumi – visada būdavo su „varlike“, tai mane stebino. Nepaisant amžiaus, atrodė labai jaunatviškas. Maestro buvo reiklus, griežtas, bet elgdavosi korektiškai, niekada neįžeisdavo, visada mokėdavo paskatinti. Po Naujųjų išklausęs, kaip dainuoju, šyptelėjo ir pagyrė: „Atėjai geltonsnapis, o dabar, prašau – miela klausyti!“
Paprašytas dar ką nors prisiminti apie J. Babravičių, V. Čepliauskas pasakoja: „Dėstytojas domėjosi mano asmeniniu gyvenimu, o sužinojęs, kad savo jaunystę praleidau Sibire, kelias minutes sėdėjo nuleidęs galvą, tarsi apmąstydamas pasakytus žodžius. Paskui staigiai pažvelgė į mane, paspaudė žemiau alkūnės ranką, atsiduso ir tyliai ištarė „Taaaip“. Daugiau nieko nepasakė. O ką jis galėjo pasakyti – laikai buvo neramūs, net sienos turėjo ausis. Pastebėjęs, kad aš traukiu dūmą, atėjus į pamoką rimtai įspėjo: „Broliuk, mesk tą prakeiktą smirdalą, geriau jau šimtą gramų išgerk, tai tikrai balsui nepakenks“. J. Babravičius rūpindavosi sveikata, patardavo saugotis skersvėjų, negerti šaltųjų gėrimų, ypač saugoti kojas.
Lietuvių tauta gali didžiuotis ne tik Virgilijum Noreika, Kipru Petrausku, Antanu Kučingiu, bet ir Juozu Babravičium. „Didžioji scena įrašė Bobrovič vardą į istoriją, patalpinusi jį geriausių pasaulio tenorų eilėn“, – rašė „Krašto balse“ 1922 m. muzikos žinovas Vaižgantas“.

\’Lietuvos aidas\’ 1930.11.29 apie Juozą Babravičių

\’Diena\’ apie Juozą Babravičių 1930.11.30

„Ne margi sakalėliai” – 1908m. kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos (1889-1949), pagal poeto Liudo Giros (1884-1946) eilėraštį sukurta daina.

„Bernužėli nesvoliok” – graži, 1920m. kompozitoriaus Miko Petrausko harmonizuota lietuvių liaudies daina.

Mėnesio plokštelė – Jonas Būtėnas – Kur bakūžė samanota

Rugpjūčio mėnesio plokštelė – Jonas Būtėnas – Kur bakūžė samanota / Vilniaus kalneliai (Columbia 16012F)

Plokštelė išleista 1925m. kovo mėn. „Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

„Kur bakūžė samanota” – nostalgiška, pirmoji kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887-1943), pagal poeto Prano Vaičaičio (1876-1901) žodžius sukurta daina, parašyta apie 1907m. Varšuvoje.

Kur bakūžė samanota,
Kurioje gimiau,
Obelis kur augalota
Ką sodne mačiau?

Kur upeliai platūs, sraunūs,
Tekantys smagiai,
Kur tos mintys mano jaunos,
Linksmos kaip drugiai?

Ta bakūžė jau supuvo,
Obelies jau nėr,
Ir upeliai jau išdžiūvo,
Vargas viens tebėr.

„Vilniaus kalneliai” – patriotinė kompozitoriaus Jono Žemaičio (1868-1932) daina, skirta Vilniaus vadavimui iš Lenkijos okupacijos paskatinti.

Jau aušta aušrelė, netoli diena,
Rengiasi į kovą visa Lietuva,
Vilniaus kalneliai, sveikiname jus,
Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus!

Mūsų vadai narsūs veda mus kovon,
Drauge mus palaidos žemėn juodon.
Vilniaus kalneliai, sveikiname jus,
Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus!

Priešo mes nebijom, nebaisi mirtis,
Karžygiui brangesnė yr garbė, šalis!
Vilniaus kalneliai, sveikiname jus,
Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus!

Šimtametės pušys čia mus apraudos,
Siūbuodamos vėjo mums dainas dainuos.
Vilniaus kalneliai, sveikiname jus,
Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus!

Čia sena motutė mūs neapraudos,
Tik raiba gegutė kartais užkukuos.
Vilniaus kalneliai, sveikiname jus,
Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus!

Mėnesio plokštelė – J. Sarsevičius – Žalioj girelėj

Liepos mėnesio plokštelė – Petro Sarpaliaus orkestra ir J. Sarsevičius – Žalioj girelėj / Senelis ganė aveles (Okeh 26108)

Plokštelė įrašyta 1929m. liepos 21d. „Okeh” įrašų kompanijoje Čikagoje.
Apie atlikėją informacijos rasti nepavyko.

Mėnesio plokštelė – „Aido” choras iš Bruklino – Vakarinė daina

Birželio mėnesio plokštelė – „Aido” choras iš Bruklino vadovaujamas Vlado Žuko – Vakarinė daina / Važiavau dieną – sirpsta, noksta avietėlės (Columbia 16067F)

Plokštelė išleista „Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje 1927m. balandžio mėn.

Vladas Žukas (1906 m. balandžio 24 d. Odesoje – 1980 m. birželio 8 d. Gulforte, JAV) – chorvedys.
Su tėvais buvo grįžęs į Lietuvą, bet 1907 m. vėl išvyko į JAV ir 1909 m. įsikūrė Binghamtone, Niujorke. Privačiai pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, muzikos teorijos ir kompozicijos pas E. Trumaną, o vėliau mokslą tęsė Niujorke. Netrukus įsijungė į kultūrinę ir muzikinę veiklą, vadovavo įvairiems chorams ir vokaliniams ansambliams. Būdamas 19 metų, ėmė vadovauti Binghamtono „Aušros“ chorui, statė operetes ir rengė koncertus, akompanavo solistams. 1925 m. persikėlęs į Niujorką, 1927–1929 m. vadovavo „Aido“ chorui Brukline, Niujorke. 1927 m. „Columbia Records“ penkias lietuviškas choro dainas įrašė į plokšteles. Tarnavo JAV kariuomenėje (du kartus sužeistas), išrinktas į karių konservatorijos direktorių tarybą. Taip pat vadovavo Maspeto, Niujorke, „Lyros“, Elizabetho, NJ, „Bangos“, Nevarko, NJ, „Sietyno“ (su juo 1946 m. dalyvavo Čikagos chorų festivalyje), Great Necko, Niujorkas, „Pirmyn“ chorui, Kearny, NJ, vyrų chorui (su juo rengė lietuviškas radijo valandėles), dirbo su Patersono ir Bruklino chorais bei vokaliniais ansambliais. Po Antrojo pasaulinio karo tobulinosi konservatorijoje Vakarų Vokietijoje. Sugrįžęs į JAV, įsikūrė Elizabete ir padėjo dirigentams mokyti chorus. Išėjęs į pensiją, apsigyveno Gulforte, talkino „Dainos mylėtojų“ chorui, rašė dainas. Sukūrė anglišką dainą „Phantom Paradise”, kuri buvo išleista Superior Melodies Co.

Mėnesio plokštelė – Shenandorio lietuviška mainerių orkestra – Storo Jono polka

Gegužės mėnesį jums pristatome trečiąjį lietuvišką Pensilvanijos angliakasių orkestrą – Shenandorio lietuvišką mainerių orkestrą, kuris greičiausiai įrašė vienintelę plokštelę su dviem polkom – „Storo Jono polka” ir „Veski mane šokti”. Be šio orkestro, plokšteles dar yra įrašę Pensilvanijos angliakasiai ir Mahanojaus lietuviška mainerių orkestra.

Plokštelė išleista apie 1933m. „Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

Šenandorio miestelis Pensilvanijoje 1900m.