Antanas Šabaniauskas (1903 m. gruodžio 20 d. Jurbarke – 1987 m. vasario 9 d., palaidotas Rokantiškių kapinėse) – Lietuvos estrados dainininkas, vienas iš estrados pradininkų.
Dainavimo pradėjo mokytis pas Jurbarko katalikų bažnyčios vargonininką Joną Pocių. Pas jį mokėsi kol baigė Jurbarko progimnaziją. A. Šabaniauską motina augino viena ir lėšų leisti į mokslus neturėjo. JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. A. Šabaniauskas nuvykęs Italijon, sėkmingai įstojo į saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste. Po dvejų metų A. Šabaniauskas persikėlė mokytis į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas D. Andželinį. 1927 m. maestro grįžo atgal į Lietuvą. Muzikologas V. Venckus teigia, kad tolimesnį maestro likimą nulėmė atsitiktinumas. Plaukiant laivu iš Jurbarko į Kauną A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka”. Jį pastebėjo ir stoti į operos chorą pakvietė tuometinis Valstybės teatro dramos režisierius Borisas Dauguvietis.
Populiarumą A. Šabaniauskui atnešė įrašytos plokštelės. Laisvu nuo repeticijų metu jis dainavo A. Mikulskio vadovaujamame oktete. 1931 m. anglų kompanija „Columbia Graphophone“ atvyko įrašyti keletą šio kolektyvo atliekamų dainų. Įrašų metu pastebėję A. Šabaniauską kompanijos atstovai pasiūlė jam įrašyti keletą plokštelių. 1933 m. gruodžio mėn., Londone, firmoje „Columbia Graphophone“, jis įrašė pirmąsias 12 solinių plokštelių, į kurias pateko 24 populiarūs šlageriai. Jam akompanavo kompanijai „Columbia Graphophone“ priklausantis orkestras. 1936 m. lapkričio mėn. Londone, firmoje „The Gramophone company” maestro įdainavo 5 plokšteles pažymėtas „His master’s voice” ženklu. Paskutines 10 plokštelių su 20 populiarių šlagerių ir vieną plokštelę su 4 liaudies dainom A. Šabaniauskas įrašė 1938 m. kovo mėn., Londone, firmoje „Columbia Graphophone“.
A. Šabaniausko plokštelių reklama laikraštyje XX amžius 1936.12.17
Nuo 1927 m. rudens A. Šabaniauskas pradėjo profesionalaus dainininko karjerą. Pirmus metus dainavo chore. Vėliau pasirodė pirmieji epizodiniai vaidmenys operose – D. Verdžio Traviata, M. A. Šarpantjė Luiza.
Iki Antro pasaulinio karo A. Šabaniauskas dainavo „Metropolio“, „Versalio“ restoranuose. Vasarą pasirodydavo Vytauto parke organizuojamuose koncertuose. Kauno radiofonas grojo jo dainuojamas dainas.
Nuo 1946 m. gyveno Vilniuje, dainavo Operos ir baleto teatre, 1950–1960 m. Filharmonijos chore. Po koncerto Rokiškyje parašytas skundas į laikraštį „Tiesa“ buvo pretekstas atleisti maestro iš Filharmonijos, jam buvo uždrausta viešai dainuoti nuo 1960 iki 1971 m.
Į Lietuvos estrados sceną A. Šabaniauskas grįžo 1971–1972 m. sandūroje. Po ilgos pertraukos A. Šabaniauskas uždainavo „Dainavos” naktiniame bare sutinkant naujuosius 1972 m. Nuo tada estrados solisto karjera daugiau nenutrūko. Dainavo „Dainavos“ ir “Šaltinėlio“ restoranuose.
Lietuvos estrados legenda buvo tikra žvaigždė su savo silpnybėmis, meilės romanais ir nuotykiais. Pirmoji estrados dainininko žmona Bronė Mačiulytė už vyrą buvo jaunesnė trejais metais. Pora susipažino, kai mergina dar mokėsi „Aušros“ gimnazijoje. Susituokė 1929 metais.
Artimieji prisimena, jog netrukus A.Šabaniauską užgriuvęs populiarumas šeimai tapo išbandymu. Su šlagerių atlikėju visi norėjo susipažinti, jį pavaišinti. Žmonos prižiūrėtas dainininkas visada atrodydavo madingas, pasitempęs. Buitimi ir namais rūpinosi taip pat žmona. Vyras buvo nepraktiškas, tikras menininkas. Pasakojama, jog kartą, gavęs didelę pinigų sumą iš JAV, dalį jų per naktį pralošė Vasario 16-osios gatvėje buvusiuose lošimų namuose. Už likusius įsigijo valgyklą Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe. Ten maitinosi karininkai ir policininkai. Tačiau valgykla bankrutavo. Žmona nesuprasdavo, kaip vyras gali šypsotis kitoms moterims, su jomis flirtuoti.
Pora išsiskyrė po vienuolikos bendro gyvenimo metų. Dukrai Daliai buvo aštuoneri, Ramintai – vieneri metai. Dainininkas ir po skyrybų rūpinosi pirmąja šeima.
Antra mylimoji tuomet 23-ejų metų Vanda Kovčincaitė lemtingos pažinties metu dirbo kasininke žuvies parduotuvėje, vėliau – stoties restorane. Prieš tuoktuves – kasininke ir bufetininke legendiniame restorane Versalyje“, kur dainuodavo ir A.Šabaniauskas. Pora susituokė 1941 metais. Pasakojama, jog ir antrajai žmonai teko toleruoti didžiulį kitų moterų dėmesį, bet pavydo scenų ji nekeldavo. Prisiminimuose rašoma, jog poros gyvenime kuriozų netrūko. Kartą išėjęs nusipirkti laikraščio, A.Šabaniauskas grįžo po dviejų savaičių.
1983 m. gruodį buvo surengtas paskutinis 80-tį šventusio A. Šabaniausko koncertas Jurbarko publikai. Po sunkios ligos A. Šabaniauskas mirė 1987 m. vasario 9 d. Palaidotas Rokantiškių kapinėse. 1989 m. Jurbarke esančioje maestro sodybvietėje atidengta paminklinė lenta. Po pusmečio Rokantiškių kapinėse buvo pastatytas skulptoriaus J. Narušio sukurtas paminklas.
Rekomenduojame pažiūrėti porą LTV archyvinių laidų apie Antaną Šabaniauską:
Miniportretas. Antanas Šabaniauskas
Vakaro autografas. Dainininkas A. Šabaniauskas
Jūsų dėmesiui pristatome tris Londone kartu su M. Hofmeklerio „Metropolio” orkestru įrašytas Antano Šabaniausko, plokšteles – 1936 m. lapkričio mėnėsį Victor Talking Machine Co. įrašytas „Spaudos baliaus valsas / Rytiečių meilė” (EK1097) ir „Paskutinį sekmadienį / Vyrai ūžkim” (EK1100) bei 1938 m. kovo mėnesį Columbia Graphophone Co. įrašytą „Mano gitara / Saulėtas rytas” (DM5013).
Dainų autoriai: „Spaudos baliaus valsas” – J. Bankas / Bronislovas Raila
„Rytiečių meilė” – Edmund Kötscher
„Paskutinį sekmadienį” (orig. pavad. „Ta ostatnia Niedziele”) – Jerzy Peterburski / F. Ramonaitis
„Vyrai ūžkim” (orig. pavad. „Budapestin Yossa”) – Erdelyi Mihaly (1895-1979) / F. Ramonaitis
„Mano gitara” – (orig. pavad. „Chitarra Romana”) – Eldo di Lazzaro
„Saulėtas rytas” – Cesare Andrea Bixio