Istorija

Nuo senų laikų žmonės ir mokslininkai svajojo apie galimybę išsaugoti garsus ir juos atkurti, tačiau tai pavyko ne taip jau seniai… Jau buvo ištyrinėta elektra, sukurtas elektros variklis, generatorius, o kaip įrašyti garsą likdavo neįveikiama paslaptim.
Pirmuoju kuriam kažkas pavyko, tapo prancūzas spaustuvininkas Édouard-Léon Scott de Martinville (1817 – 1879).

Jis 1857m. kovo 25d. užpatentavo savo garso įrašymo aparatą Fonoautografą. Tai buvo pirmasis aparatas įrašęs žmogaus balsą. Deja, jis turėjo esminį trūkumą – įrašyto balso nebuvo galima atkurti…

Fonoautografu įrašai būdamo įrašomi ant suodžiais padengto stiklo lakštų, arba suodžiais padengto popieriaus, apvynioto aplink medini cilindrą. Tik 2008m. mokslininkams, kompiuterių pagalba, pavyko atkurti Fonoautografu darytus įrašus.

Pirmasis žmogus sukūręs garsą įrašantį ir atkuriantį prietaisą buvo be galo talentingas amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas (1847 – 1931), be kitą ko išradęs kaitrinę lemputę, vaizdo kamerą, elektros tiekimo sistemą, anglinį telefono mikrofoną, diktofoną ir t.t.

1877m. lapkričio 21d. Tomas Edisonas paskelbė išradęs prietaisą garso įrašymui ir atkūrimui, kurį pavadino fonografu. Fonografas pirmą kartą buvo viešai pademonstruotas 1877m. lapkričio 29d.

Prietaisas, užpatentuotas 1878m. vasario 19d., tapo vienu reikšmingiausiu Edisono išradimu, pelnęs jam ilgalaikę šlovę ir komercinę sėkmę. Fonografas garsą įrašydavo į ant plieninio besisukančio cilindro užmautą aliuminio folijos cilindrą, prie popierinės membranos pritvirtintai adatai kilnojantis aukštyn žemyn ir paliekant ant folijos tam tikras žymes. Įrašytas garsas buvo atkuriamas tokiu pačiu principu. Tačiau plonos aliuminio folijos cilindras buvo visiškai netinkamas daugkartiniam naudojimui. Tais pačiais metais verslininkas Gardiner G. Hubbard, kartu su dar keturiais verslininkais, už 10000 JAV dolerių nupirko iš Tomo Edisono fonografo patentus ir teisę į 20% pardavimų pelno bei tam tikslui įsteigė Edison Speaking Phonograph Company.
Gardiner G. Hubbard’as, matydamas fonografo netoblumą ir dėl to ribotas jo panaudojimo galimybes, paprašė savo posūnio, telefono išradėjo Alexander Graham Bell (1847 – 1922), patobulinti T. Edisono išradimą. A. Belas, kartu su pusbroliu Chichester Bell (1848 – 1924) ir Charles Sumner Tainter (1854 – 1940) iš savo įkurtos Volta laboratorijos, patobulino Edisono fonografą, aliuminio folijos cilindrą pakeisdami vaškiniu cilindru (tiksliau kartoniniu cilindru padengtu vaško sluoksniu) bei sukūrė naują, žymiai tobulesnį garso įrašymo būdą, išgraviruojant metaline adata vaškiniame cilindre zig-zago formos griovelį. Šie išradimai buvo užpatentuoti 1886m. gegužės 4d.
1887m. spalio 8d. Tomas Edisonas, atpirkęs iš Gardiner G. Hubbard’o ir jo partnerių teisę į savo išradimą, įsteigė The Edison Phonograph Company – kompaniją kuri pradėjo komercinę patobulintų Edisono fonografų ir vaškinių garso cilindrų gamybą. Gi Voltos laboratorija, tobulindama Edisono garso cilindrą bei įrašymo technologiją, taip pat patobulino ir patį Edisono fonografą. Patobulintą fonografą Č. S. Teinteris ir Č. Belas užpatentavo 1886m. Grafofono pavadinimu. Suprasdami, kad Grafofonas taip pat gali atnešti komercinę sėkmę, minėti Voltos laboratorijos mokslininkai įkūrė Volta Graphophone Company, kuri po metų tapo American Graphophone Company.
Taip Edisono kompanija, vos įsikūrusi, jau turėjo konkurentą.
Nuo šios vietos prasideda intriguojanti garso įrašymo ir atkūrimo technologinės aušros istorija, kupina išdavysčių, niekšybių, neteisėtų išradimų vagysčių ir kitų konkurencinių įdomybių.
Vienas apsukrus verslininkas vardu Jesse H. Lippincott, įžvelgęs didelę besikuriančios garso industrijos naudą, nupirko abi konkuruojančias kompanijas kartu su esamais patentais ir 1888m. įsteigė North American Phonograph Company. Bet viskas nesiklostė taip puikiai, kaip tikėtasi ir 1894m. American Phonograph Company paskelbė bankrotą. Tomas Edisonas vėl buvo priverstas atpirkti savo patentus iš bankrutuojančios kompanijos. Procesas užtruko du metus ir tik 1896m. sausio mėn. Tomas Edisonas įsteigė naują kompaniją National Phonograph Company. Tačiau dėl šio bankroto Edisonas vėl neliko be konkurento. Pirmuoju „gudruoliu” garso įrašymo istorijoj tapo Edward Easton. Jis buvo teisininkas investavęs į Volta Graphophone Company bei 1888m. įkūręs Columbia Phonograph Company. Columbia Phonograph Company (kuri vėliau tapo Columbia Records Co.) pradžioje buvo prekybinė įmonė prekiavusi Edisono fonografais, cilindrais bei pradėjusi leisti savo gamybos garso cilindrus. Galbūt Columbia Phonograph Company ir būtų likusi eiline kompanija, jeigu ne E. Istono apsukrumas. Jis, būdamas pats teisininkas, kartu su kito teisininko Philip Mauro pagalba American Phonograph Company bankroto metu, juridinėmis priemonėmis sugebėjo įrodyti, kad Edisonas negali būti vienintelis iki to laiko užpatentuotų fonografo išradimų savininkas, kadangi tie išradimai priklausė ir anksčiau minėtoms kompanijoms. Tokiu būdu buvo teismas pripažino, kad ir Edvardo Istono valdoma Columbia Phonograph Company gali naudotis tais pačiais patentais kaip ir T. Edisonas.
Taip 1895-96m. gimė du konkurentai – Tomo Edisono National Phonograph Company gaminanti fonografus ir Edvardo Istono Columbia Phonograph Company perėmusi bankrutavusios American Phonograph Company fabrikus ir pradėjusi gaminti nuosavus garso atkūrimo aparatus, pavadintus Volta Graphophone Company sukurtu vardu grafofonas.
Dabar sugižkime šiek tiek atgal. Dar iki šių juridinių peripetijų šalia minėtų konkurentų atsirado ir trečiasis.
1887m. lapkričio 8d. JAV vokietis Emile Berliner (1851 – 1929) užpatentavo garso įrašymo ir atkūrimo prietaisą Gramofoną. Nuo anksčiau minėtų prietaisų gramofonas skyrėsi tuo, kad garsas buvo įrašomas į plokšteles.
Prie gramofono ir plokštelių grįšime šiek tiek vėliau, o dabar dar norėtųsi paminėti kaip vystėsi fonografo ir grafofono istorijos.
Tiek National Phonograph Company, tiek Columbia Phonograph Company, nepaisant E. Berlinerio išradimo, sugebėjo sėkmingai išvystyti savo gaminamus produktus tačiau jie netapo tokie ilgalaikiai kaip E. Berlinerio plokštelės.
Columbia Phonograph Company išleido keletą grafofono modelių. Tačiau tiek aparatų, tiek cilindrų gamybą nutraukė 1909m., siekiant susikoncentruoti tuo metu jau išpopuliarėjusių plokštelių ir gramofonų gamybai.
Dar vienu konkurentu Tomui Edisonui tapo brolių Čarlio, Emilio, Teofilio ir Žako Pathe 1896m. įkurta fonografų ir cilindrų gamybos įmonė „Pathe Freres Phonograph” (Paryžius, Rišelje g. 98), 1890-ųjų pradžioje platinusi Edisono ir Columbia fonografus Prancūzijoje. Įmonė veikė Europoje, Rusijoje ir Azijoje (turėjo nuosavus fabrikus ir įrašų studijas Londone, Milane, Briuselyje, Amsterdame ir Maskvoje), tačiau vis labiau populiarėjant gramofonui, fonografų ir cilindrų gamybą nutraukė 1911m. ir savo veikla perorientavo į 1905m. pradėtų gaminti gramofonų pavadinimu „Pathephone” (iš čia kilo gramofono sinonimas patefonas) gamybą bei „Pathe” plokštelių, dar vadinamų „Pathe diskais” (kurios skyrėsi atkūrimo būdu nuo gramofono plokštelių, nes buvo įrašytos tokiu pat būdu kaip fonografo cilindrai – adatėlei kilnojantis aukštyn žemyn. Be to grojamos nuo centro į išorę), tinkančių šiems patefonams, gamybą. 1907m. firma „Pathe Freres Phonograph” pasiūlė rinkai patobulintą membraną su safyro adatėle, kurią buvo galima naudoti plokštelių grojimui daug kartų, tačiau išradimas ilgainiui nepasitvirtino, nes tokios membranos tiko tik firmos „Pathe Freres Phonograph” išleistoms plokštelėms groti. „Pathe Freres Phonograph” iš patefonų ir plokštelių leidybos verslo galutinai pasitraukė 1928m.
Tomas Edisonas su savo fonografais rinkoje išsilaikė metais ilgiau. Visą fonografų egzistavimo laiką Edisonas tobulino, tiek pačius fonografus, tiek ir cilindrus.
1895m. kol negalėjo pardavinėti sąvo fonografų, Edisonas padarė svarbų atradimą išrasdamas fonografą su spyruokliniu varikliu. Iki to laiko fonografai veikdavo pastoviai sukant ranka, ar minant kojomis.
Fonografo detalė susidedanti iš adatos, membranos, korpuso ir vadinama Dublikatorium (reproducer) buvo nuolat tobulinama, kadangi keitėsi ir garso cilindrų tipai.
Pirmieji komerciniai garso cilindrai buvo iš vaško. Jie taip ir vadinosi Brown Wax cylinders. Garso įrašo trukmė buvo 2 minutės. 1902m. kovo mėn. buvo pristatyti patobulinti Gold Moulded Edisono cylindrai. Lyginant su buvusiais, jie ilgai nesusidėvėdavo ir buvo atkuriami 160 aps/min greičiu (ankstesni atkūrimo greičiai buvo 120-144 aps/min). 1905m. išpopuliarėjus dvipusėms gramofono plokštelėms, Edisono cilindrai pradėjo prarasti populiarumą, nes 2 minučių garso trukmė cilindre sudarė didelį skirtumą fonografo cilindrų nenaudai prieš dvipuses gramofono plokšteles, kuriose galėjo būti įrašyta iki 10 minučių garso (skaičiuojant abi puses). Kiek uždelsęs, Edisonas 1908m. spalio mėn. pristatė naują cilindrų tipą, kuris vadinosi Amberol. Į Amberol cilindrus buvo galima įrašyti 4min. garso. 1912m. lapkričio mėn. buvo pristatyti nauji Blue Amberol cilindrai. Pagrindinis jų privalumas buvo dar ilgesnis susidėvėjimo laikas ir tai, kad jie neduždavo, kas buvo nemaža problema seniesiems cilindrams. Blue Amberol cilindrai buvo gaminami iš tam tikros rūšies plastiko mišinio ir buvo mėlynos spalvos. Tai buvo paskutinė Edisono išrasta cilindrų rūšis.
Fonografų dublikatoriai buvo pradėti tobulinti 1888m. Buvo išleista 18 dublikatorių rūšių iš kurių paskutiniai buvo skirti atkurti Blue Amberola cilindrus ir turėjo deimantines adatas.
Pačių fonografų Edisonas sukūrė 11 modelių – Standard, Home, Gem, Fireside, Triumph, Concert, Opera, Class M, Electrics, Idealia ir Amberola. Populiariausi (pirmieji trys) jų laikui bėgant buvo šiek tiek modifikuojami.
Edisono fonografo era pradėjo eiti į pabaigą 1909m. uždarius gamyklas Europoje, o galutinai baigėsi 1929m. lapkričio mėn., prasidėjus Didžiąjai depresijai ir pralaimėjus kovą plokštelėms.
Kaip jau minėjome, 1887m. lapkričio 8d. JAV vokietis Emile Berliner (1851 – 1929) užpatentavo alternatyvų garso įrašymo ir atkūrimo prietaisą Gramofoną, kuris garsą atkurdavo membranos ir adatėlės pagalba, adatėlei judant į šonus (esminis skirtumas nuo T. Edisono ir firmos „Pathe Freres Fonograph” produktų garso atkūrimo būdo) išgraviruotu besisukančios 7 colių skersmens kietintos gumos plokštelės takeliu. Atkurtas garsas iš membranos keliauja į ruporą iš kurio ir sklinda. Pirmą kartą viešai Gramofonas buvo pademonstruotas 1888m. gegužės 16d. Filadelfijoje, JAV. Kaip ir pirmieji fonografai, pirmieji gramofonai neturėjo spyruoklinio variklio ir veikdavo pastoviai sukant ranka.
Pirmieji gramofonai buvo su ruporais, kurie be kita ko, buvo tikra interjero puošmena. Populiariausi „gėlės žiedo” formos ruporai buvo pradėti gaminti tik 1905m., o iki to buvo naudojami pučiamųjų instrumentų triūbas primenantys ruporai iš žalvario, arba nikeliuoto aliuminio. 1909-10 metais buvo išleisti pirmieji gramofonai su paslėptais ruporais. Tai leido sumažinti gramofonų matmenis, bet taip pat ženkliai suprastino gramofonų estetinį vaizdą.
E. Berlineris gramofoną komercinei veiklai pritaikė ne iš karto, nes labiau domėjosi telefono ir mikrofono tobulinimu. Pradžioje Berlineris savo išradimą pradėjo pardavinėti kaip žaislą vaikams. Tačiau kiek vėliau, supratęs, kad plokštelių ir gramofonas verslas gali turėti platesnį pritaikyma, 1893m. įregistravo pirmąją gramofonų ir plokštelių įmonę „US Gramophone company”. 1894m., pasirodžius pirmosioms komercinėms plokštelėms, gramofonas buvo pradėtas pardavinėti kaip prietaisas muzikai atkurti. 1895m., pritraukus investuotojų, buvo įkurta nauja E. Berlinerio įmonė „Berliner’s Gramophone company”, kuri pradėjo masinę gramofonų ir plokštelių gamybą.
1896m. pradžioje inžinierius Eldridge Johnson, E. Berlinerio įmonei sukūrė pirmą gramofoną su spyruokliniu mechanizmu, o tų pačių metų gale, sukūrė naują, patobulintą gramofono versiją, kuri puikuojasi ant prekybinio ženklo „His master’s voice” kartu su šunimi vardu Nipper.
Kaip ir T. Edisonas, E. Berlineris neišvengė savo veikloje „gudruolių”, kurie panoro pasipelnyti iš E. Berlinerio išradimo. Tokiu „gudruoliu” tapo Frank Seaman. 1896m. gale E. Berlineris pasamdė F. Simaną, kaip kompanijos reklamos vadovą ir leido jam tam reikalui įsteigti bendrovę „National Gramophone company”. Reklama pradžioje sekėsi puikiai, bet konkurentai iš „Columbia phonograph company” irgi nesnaudė. Jie, iš aprašyto atvejo su T. Edisonu, jau buvo išmokę, kad iš konkurentų galima išpešti naudos ir sau. Vėl pasamdytam teisininkui Philip Mauro buvo duota užduotis išanalizuoti E. Berlinerio patentus ir pabandyti jį apkaltinti patentų teisės pažeidimu. Ieškoti pažeidimų sekėsi sunkiai, bet buvo pabandyta „pritempti” kaip patento pažeidimą gramofonų adatėlės tvirtinimą membranoje, nes panašiam tvirtinimui patentą turėjo „Columbia phonograph company”. Tačiau Philip Mauro kaip atsakovą ieškinyje nurodė ne E. Berlinerį, o F. Simaną. Philip Mauro prigąsdinus F. Simaną, šis sutiko pereiti į „Columbia phonograph company” pusę, o įvykęs teismas sustabdo E. Berlinerio gramofonų gamybą ir prekybą JAV. Tuo pasinaudoja ne tik „Columbia phonograph company”, bet ir F. Simanas, kuris 1899m. kovo mėn. įsteigia gramofonų ir plokštelių gamybos įmonę „Universal Talking machine company” ir pradeda leisti nuosavas plokšteles bei nukopijuotus gramofonus su „Zonophone” prekiniu ženklu. Maža to, jis sugeba parduoti E. Berlinerio gramofono patentus kaip nuosavus kompanijai „Columbia phonograph company”.
Tuo tarpu E. Berlinerio partneris Eldridge Johnson, likęs be darbo, atlieka keletą gramofono ir plokštelių patobulinimų ir pradeda pats pardavinėti patobulintus gramofonus tačiau moka E. Berlineriui licenzijos mokestį. Tai išgirdęs F. Simanas paduoda E. Džonsoną į teismą, tačiau 1901m. gegužės 1d., Filadelfijos teisme E. Džonsonas laimi priėš F. Simaną ir pradeda gaminti gramofonus ir plokšteles su „Victor” prekiniu ženklu. Po teismo prie E. Džonsono kompanijos prisijungia E. Berlineris ir jie kartu nuperka F. Simano įmones JAV ir Europoje, ko pasekoje atgauna teises į turėtus patentus bei gauna teisę į „Zonophone” prekinį ženklą, kuris toliau naudojamas, kaip ekonominės klasės plokštelių ženklas.
Europoje E. Berlineriui sekasi šiek tiek geriau. Jis Londone 1898m. balandžio mėnesį kartu su verslininku William Barry Owen įkuria įmonę „The Gramophone Company”, kuri 1898m. rugpjūčio mėn. atidaro Londone pirmąją Europoje įrašų studiją, o tų pačių metų spalio mėnesį Hanoveryje (Vokietija) atidaroma pirmoji specializuota plokštelių gamykla. Taip 20-to amžiaus pradžioje susiformuoja du su E. Berlineriu susiję garso įrašų gigantai – „Victor talking machine” (JAV) ir „The Gramophone Company” (Didžioji Britanija). Tačiau plokštelių gamyboje jų situacijos nevienodos. JAV, tuoj pat lygiaverčio konkurento vietą užima „Columbia phonograph company”, kuri kartu su „Victor talking machine” JAV turi oligopolį iki kol baigiasi patentai, t .y iki maždaug 1920m. Gi Europoje, patentų teisė tuo metu galioja tik nacionaliniuose lygmenyse ir nepaisant to, kad „Columbia phonograph company” Europoje ilgai nesugeba iškovoti didesnės rinkos dalies, „The Gramophone Company” negali jaustis vienvaldžiu lyderiu, nes įvairiose šalyse pasipila įvairių, įvairaus lygio plokštelių leidėjų.
Šelako plokštelės buvo daromos karšto presavimo būdu atspaudžiat plokštelę nuo originalios įrašo matricos. Kitaip tariant plokštelės yra matricos (originalios plokštelės įrašytos įrašų sesijos metu) kopijos. Matricos, į kurias įrašomas garsas, pačioje pradžioje buvo gaminamos iš cinko, bet jau 1900m. inžinierius Eldridge Johnson išranda būdą kaip gaminti matricas iš benzinu ištirpinto vaško, vėliau jas padengiant metalu ir taip garantuojant ilgaamžiškumą.
Pirmosios Berlinerio plokštelės buvo gaminamos (presuojamos) iš kietintos gumos (ebonito), o nuo 1896m. iš kaučiuko, šelako dervos, anglies ir karvės ašutų mišinio. Nuo 20-to amžiaus pradžios šį mišinį pakeitė šelako dervos, bario sulfato ir anglies mišinys, kuris dominavo visą šelako plokštelių gyvavimo periodą iki 1950-ųjų metų. Todėl šios plokštelės dar vadinamos šelakinėmis. Mišinio sudėtis ir proporcijos pradžioje buvo laikoma kiekvienos plokštelių įmonės paslaptimi, nes nuo to priklausė garso kokybė ir plokštelės patvarumas. Visiems žinomas vinilas šelako dervą plokštelių gamyboje pakeitė tik 1948 metais. Nevienoda matricų ir plokštelių gamyboje naudotų medžiagų kokybė labai stipriai įtakodavo atkuriamo garso kokybę, tad kartais net vienos įrašų sesijos metu įrašytos plokštelės turi nevienodą triukšmų lygį. 1906m. rusų spaudoje rašoma, kad iš 45000 (!) Europoje ir Rusijoje išleistų skirtingų plokštelių, tik apie 13% yra pakankamai kokybiškos.
Pačioje 20-to amžiaus pradžioje nusistovėjo trys plokštelių dydžiai 7 colių (talpa ~1,5 minutės įrašo), 10 colių (talpa ~3,5 minutės įrašo) ir 12 colių (talpa ~5 minutės įrašo). Nuo maždaug 1905m. faktiškai buvo leidžiamos tik 10 ir 12 colių šelako plokštelės. Tiesa, buvo bandymų gaminti 14 ir 16 colių plokšteles, bet bandymai nepasitvirtino dėl prastų fizinių tokių plokštelių savybių. Iki 1904m. rudens dauguma plokštelių buvo vienpusės ir tik 1904m. spalio mėnesį pasirodė pirmosios dvipusės plokštelės. 1905m. rugsėjo mėn. dvipusės „Zonophone” ir „Columbia” plokštelės pradėtos leisti ir Rusijos Imperijoje. „Gramophone” prekinio ženklo plokštelės tik nuo 1911m. sausio mėn. pradėtos gaminti dvipusės.
Gramofono ir gramofono plokštelių populiarumas buvo žaibiškas. Jau 1895m. pirmieji gramofonai pasirodė Europoje ir Rusijoje, o 1906m. „The Gramophone Company” visam pasauly išleido 15 milijonų vienetų plokštelių bei 200 000 gramofonų. Nors gali pasirodyti keista, bet Europoje, pirmaisiais naujo šimtmečio metais, gramofonai ir plokštelės greičiausiai išpopuliarėjo Rusijos imperijoje. Populiarumas buvo toks didelis, kad 1901-1902m. Sankt Peterburge ir Maskvoje atsirado specializuoti gramofonų ir plokštelių prekybos namai, kokių tuo metu dar nebuvo nei Londone, nei Paryžiuje, nei Berlyne. Populiarumą skatino dar ir tai, kad tuo metu Rusijoje gramofonais ir plokštelėmis noriai prekiavo įvairios ūkinės parduotuvės bei buvo išplėtotas privačių gramofonų ir plokštelių prekybos agentų tinklas, kurio dėka gramofonai ir plokštelės buvo išpopuliarintos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje. Ir tai vyko nepaisant didelių gramofonų ir plokštelių kainų bei pelno maržų. Eilinis gramofonas 20-amžiaus pradžioje Rusijoje kainavo 75 rublius (savikaina tik apie 13 rublių), standartinė 10 colių plokštelė 2 rublius (savikaina apie 22 kapeikas).

bus tęsiama

***

Plokštelių leidybos raida Rusijos Imperijoje ir Vilniaus gubernijoje
Patefonas.lt istorinis tyrimas

Rusijos Imperijoje pirmasis T. Edisono fonografas buvo pademonstruotas gana greitai po jo išradimo – jo prezentacija įvyko 1879m. Maskvos taikomųjų mokslų muziejuje.
Pirmasis ranka sukamas Berlinerio gramofonas Rusijos Imperijoje buvo parduotas 1895m. rudenį, Sankt Peterburgo prekybininkui S. Gusevui priklausiusioje pirmojoje gramofonų ir plokštelių parduotuvėje.
Pirmieji garso įrašai Rusijos Imperijoje (kurios sudėtyje tuo metu buvo Lietuva) buvo padaryti 1899-tų metų balandžio mėnesį, firmos „The Gramophone Company Ltd.” inžinieriaus Frederik William Gaisberg.
E. Berlinerio 1898m. balandžio mėn. įkurta Londono firma „The Gramophone Company Ltd.” greitai suprato didžiulės Rusijos Imperijos rinkos naudą ir nedelsdama pradėjo veiklos plėtrą. 1901m. sausio mėn. Sankt Peterburge įmonė atidarė didmeninį gramofonų ir plokštelių sandėlį, kuris pradžioje tegalėjo pasiūlyti vieną gramofono modelį už 50 rublių ir 200 pavadinimų rusiškų 7 colių vienpusių plokštelių. Tačiau jau tų pačių metų gale prekyboje turėjo apie 10 gramofono modelių bei 10 colių rusiškų plokštelių. 1903m. balandžio 2d. buvo įkurta vietinė dukterinė akcinė bendrovė „Gramofon” (vadovaujamą N. M. Rodkinsono, nuo 1909m. A. G. Micheleso), o 1903m. lapkričio 1d. buvo perimta nuo 1901m. Rusijoje veikusi bendrovės „International Zonophone” dukterinė bendrovė „Zonofon” bei šios bendrovės plokštelių fabrikas Rygoje. Šie pokyčiai sąlygojo tai, kad „The Gramophone Company” (iki 1907m. vadinusis „The Gramophone and Typewriter Ltd.”, vadovaujama William Barry Owen) iki 1908m. Rusijos Imperijoje valdė didžiąją plokštelių rinkos dalį. Šios dvi bendrovės Rusijos rinkai plokšteles leido su „Gramophone record” (7 colių skersmens), „Gramophone concert record” (10 colių), „Gramophone monarch record”(12 colių), „Zonophon” (ekonominės klasės plokštelės) ir „Amour Gramophone record” (Pišuščij Amur) prekiniais ženklais (atkūrimo greitis 72-76 aps/min.). Rusijai skirtas plokšteles iki 1903m. „The Gramophone Company” gamino ten pat kur ir visai likusiai Europai – 1898m. spalio mėn. Emilio Berlinerio brolių Josifo ir Jakobo įkurtoje plokštelių gamykloje Hanoveryje. Ten Rusijai skirtos plokštelės buvo gaminamos kol 1903m. Rygoje buvo atidarytas naujas „The Gramophone Company” plokštelių fabrikas. Pagrindiniai žmonės kurie tuo metu Rusijos imperijoje įrašinėjo firmai „The Gramophone Company” įrašus buvo firmos garso inžinieriai broliai Frederik William ir William Conrad Gaisberg’ai (atvykdavo iš Londono), William Sinkler Darby (atvykdavo iš Berlyno) ir Birkchan. Tikėtina, kad kažkuris iš šių žmonių įrašė ir pirmuosius lietuviškus įrašus.
Firmai „Columbia Graphophone Company” (atkūrimo greitis 80 aps/min.) Rusijoje tuo metu įsitvirtinti sekėsi sunkiai. Ji kiek stipriau Rusijos imperijoje sugebėjo įsitvirtinti tik 1905m. gale pakeitus vietinį direktorių, pradėjus leisti dvipuses plokšteles bei 1906m. rugsėjo 1d. atidarius naują Europai ir Rusijai skirtą plokštelių fabriką Londone. Iki tol plokšteles „Columbia Graphophone Company” Europai gamindavo savo fabrike Bridžporte (JAV).
Be minėtų kompanijų, plokšteles leido Maskvos verslininko vokiečio Richardo Jakobo plokštelių fabrikas įkurtas 1902m. gale. Taip pat nuo 1903m. iki 1905m. plokšteles leido Sankt Peterburgo inžinierius V. I. Rebikovas, kartu su investuotojais Korovinu ir Zacahrovu, atidaręs pirmą Rusijoje plokštelių ir gramofonų fabriką (atkūrimo greitis 82-90 aps/min.). 1906m. vasarą atsidarė firmos „Melodifon” plokštelių fabrikas Sankt Peterburge, leidęs plokšteles su „Melodifon” ir „Excelsior” prekiniais ženklais. 1910m. rudenį, Maskvos priemiestyje Aprelevka, buvo atidarytas naujas plokštelių fabrikas. Be to, nuo 1903m. iki 1911m. prancūzų firma „Pathe” Rusijoje leido įrašus fonografo cilindruose, o nuo 1905m. fonografines plokšteles, vaidinamuosius „Pathe diskus”.
Plokštelės Rusijos imperijoje greitai įgavo populiarumą. Iki 1902m. balandžio mėnesio jau buvo išleista virš 1500 vienpusių vietinių atlikėjų plokštelių.

Kalbant apie gramofonų ir plokštelių eros pradžią Lietuvoje, reikia paminėti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo, Vilnius buvo regioninis plokštelių leidybos ir gramofonų gamybos centras. Taip atsitiko 1902 m. Vilniuje įkurtos brolių Mordechajaus ir Vulfo Isserlinų bendrovės dėka. Tik įsikūrus įmonė atidarė filialus Kaune ir Varšuvoje. Tiesa, Kauno filialas gyvavo trumpai. Pradžioje prekiavusi tik vokiškais gramofonais ir adatėlėmis, 1908 m. Brolių Isserlinų bendrovė tapo viena iš gramofonų ir plokštelių verslo Rusijos Imperijoje lyderių dėka to, kad gavo bendrovės „The Gramophone company” išskirtines teises didmeninei prekybai „Zonophone” prekinio ženklo plokštelėmis Rusijos Imperijoje, įskaitant Lenkiją ir Ukrainą. 1908 metais kompanija jau turėjo filialus Varšuvoje, Odesoje ir Nižnij Novgorode. Kadangi „Zonophone” plokštelės buvo dvipusės bei pardavinėjamos pigiau, kaip ekonominės klasės produktas, verslas vystėsi žaibiškai. Dar tais pačiais metais buvo atidaryti įmonės filialai-sandėliai Varšuvoje bei Odesoje. 1910m. broliai Isserlinai Vilniuje atidaro pirmąjį Rusijos Imperijoje gramofonų fabriką, gaminusį gramofonus su šveicarų gamybos mechanizmu „Sirena” (gamybos pajėgumai buvo iki 150 gramofonų per dieną). 1914m. rudenį Pirmajam pasauliniam karui pasiekus Lenkiją, perimamas ir perkeliamas Vilniun Varšuvos plokštelių fabrikas „Sirena rekord”. Deja frontui pasiekus Vilnių, bendrovė savo veiklą Vilniuje greičiausiai sustabdė, o pasibaigus karui, brolių Isserlinų bendrovė minima tik kaip W. Isserlin prekybos namai, kurios specializacija anglių ir medienos Eksportas iš Vilniaus, Varšuvos ir Gdansko.
Be brolių Isserlinų bendrovės, iki Pirmojo pasaulinio karo gramofonais ir plokštelėmis Vilniuje dar prekiavo Jakovas Bliumbergas (Junkerių g.), I.L. Liatskis, A.E. Syrkinas; Kaune – G. Kopelmanas ir J. E. Osovskis, o Kalvarijoj – Š. Novikas.

***

Pirmieji garso įrašai Lietuvoje ir pirmosios lietuviškos plokštelės
Patefonas.lt istorinis tyrimas

Lietuva 20-to amžiaus pačioje pradžioje greičiausiai buvo laikoma didele provincija ir čia plokštelių įrašinėti niekas neskubėjo. Pirmą kartą Lietuvoje „The Gramophone Company” šelako plokšteles įrašė 1903m. balandžio mėnesį Vilniuje. Deja lietuviai nebuvo pirmieji Lietuvoje įdainavę plokšteles. Keturiolika vienpusių plokštelių su keturiolika kūrinių, pritariant Vilniaus didžiosios sinagogos chorui įdainavo nuo 1899m. Vilniuje gyvenęs populiarus žydų didžiosios sinagogos kantorius Geršon Sirota (1874-1943). Dvi plokšteles įdainavo Vilniaus didžiosios sinagogos choro solistas Bucarskis. Dar dvi plokšteles įdainavo Vilniaus didžiosios sinagogos choro solistas Bliacheris. Vilniaus didžiosios sinagogos choras, vadovaujamas dirigento Levo, įdainavo keturias vienpuses plokšteles. Visose jose skamba žydų religinės giesmės. Be to, Vilniaus žydų liaudies teatro orkestras (ant plokštelių pristatomas kaip Vilniaus didžiojo teatro orkestras), vadovaujamas Dovydo Stupelio įrašė septynias 7 colių vienpuses plokšteles su septyniais kūriniais bei septynias standartinio dydžio (10 colių) vienpuses plokšteles su 7 kūriniais. Taigi iš viso šios įrašų sesijos metu buvo įrašytos 36 vienpusės plokštelės su 36 kūriniais. Plokštelės išleistos 1904m. pavasarį ir vasarą, su „Gramophone” prekiniu ženklu.
Mūsų svetainėje galite pasiklausyti dvi žydų religines giesmes iš šios sesijos, atliekamas kantoriaus Geršon Sirota (to meto spaudos vadinto žydų Caruso) bei Vilniaus didžiosios sinagogos choro diriguojamo garsaus dirigento ir chormeisterio Leo Lowe-Liow (1878 – 1960) – „Himoze lopu” (Leisk mums rasti tave) ir „Mi scheosso nissim” (Tas kur darė stebuklus). Tai yra seniausi Lietuvoje padaryti garso įrašai.

Lietuviai pirmuosius garso įrašus šelako plokštelėse įrašė tik 1907m., Rygoje. Nors tuo metu gyvavo dvi garso įrašymo technologijos (fonografo cilindrai ir patefono plokštelės), lietuviški komerciniai garso įrašai buvo išleisti tik plokštelėse. 1909m. Mokslo taryba Vilniuje, vadovaujama dr. Jono Basanavičiaus buvo įsigijus Edisono fonografą su įrašymo funkcija, bet naudojo jį ne komercijai, o tik liaudies dainom įrašinėti.

Lietuvoje pirmieji lietuviški garso įrašai padaryti 1910m., praėjus dviem metams nuo pirmųjų Rygoje įrašytų lietuvių plokštelių. Už pirmąsias įrašų sesijas Lietuvoje, dalyvaujant lietuvių atlikėjams, ko gero turime būti dėkingi jau minėtai brolių Isserlinų bendrovei ir jų sėkmingam verslui. Jeigu ne jie, pirmieji lietuviški įrašai Lietuvoje ko gero būtų padaryti tik po Pirmojo pasaulinio karo. 1910m. vasario pabaigoje brolių Isserlinų bendrovė organizavo Vilniuje plokštelių įrašų sesiją. Įdainuoti plokšteles buvo pakviesti keletas vietinių rusų, žydų ir lietuvių atlikėjų.
Pirmosios šešios lietuvių plokštelės buvo įrašytos 1910m. vasario 28 – kovo 1 dienomis Vilniuje, „Komercijos” viešbutyje (Stoties g. 11, savininkas Berštelmanas). Keturias plokšteles įdainavo Vilniaus „Rūtos” draugijos choras vadovaujamas dirigento Lopatos, o dainininkė Liuda Skalskaitė – dvi plokšteles. „Rūtos” draugijos choras įdainavo šias dainas – „Eina garsas” (kat. nr. X-3-64531, matricos nr. 14566), „Motuš motuše” (kat. nr. X-3-64532, matricos nr. 14567), „Saulelė raudona” (kat. nr. X-3-64534, matricos nr. 14569), „Lietuva tėvyne mūsų” (kat. nr. X-3-64527, matricos nr. 14542), „Noriu miego / Pasėjau linus” (kat. nr. X-3-64528, matricos nr. 14543), „Tris dienas, tris naktis” (kat. nr. X-3-64529, matricos nr. 14544), „Kur bėga Šešupė” (kat. nr. X-3-64530, matricos nr. 14545) ir „Ant kalno karklai siūbavo” (kat. nr. X-3-64533, matricos nr. 14568). Vilniaus muzikos mokyklos mokinė Liuda Skalskaitė įdainavo šias dainas – „Linksma pavasario atėjo diena” (kat. nr. X-63911, matricos nr. 14562), „Brolelis ant dvaro” (kat. nr. X-63912, matricos nr. 14563), „Skubink prie kryžiaus” (kat. nr. X-63913, matricos nr. 14564) ir „Giesmė į Panelę Švenčiausią” (kat. nr. X-63914, matricos nr. 14565).

Plokštelės pasirodė prekyboje 1910m. vasarą su „Zonophone” ženklu (plokštelių reklamą galima pamatyti Forume).
Be lietuvių, plokšteles šios sesijos metu dar įrašė Saratovo 108-ojo pėstininkų pulko orkestras (vienas iš Vilniuje caro dislokuotų pulkų), 30-os artilerijos brigados karinis orkestras, vadovaujamas E. M. Borodkino, atlikėjai W. J. Goldberg, J. A. Modestov, Vilniaus žydų liaudies teatro orkestras (ant plokštelių pristatomas kaip Vilniaus miesto teatro pučiamųjų orkestras), vadovaujamas Dovydo Stupelio (įrašė 11 plokštelių), Instrumentinis Švento Georgijaus kvartetas vadovaujamas A. Daškevičiaus (Kvartet Sviatogo Georga), Vilniaus sinagogos kantorius D. Roitmanas su choru bei Vilniaus pirmosios pradinės mokyklos vaikų choras (Detskij Chor Vilenskogo Pervogo Načalnogo Učilišča).

Pirmąją įrašų sesiją Vilniuje, broliai Isserlinai organizavo 1909m. liepos mėnesį, bet tada lietuvių atlikėjai įrašams pakviesti nebuvo.

Sekanti įrašų sesija įvyko 1911m. birželio mėnesį Vilniuje. „The Gramophone Company” atstovus įrašų sesijai vėl pakvietė brolių Isserlinų bendrovė. Lietuviai įrašė penkias plokšteles. Jose skamba lietuviškos liaudies dainos įdainuotos Valkininkų choro, vadovaujamo vietinio vargonininko Boleslovo Valiušio. Buvo įrašytos šios dainos – „Sesutėlės lelijėlės štai linksma naujiena”, „Kas apsakys tas linksmybes”, „O kai aš pas močiutę buvau”, „Pro darželėlį ėjau”, „Ant marių krašto”, „Linksmą dieną apturėjom”, „Augo medelis žaliam gojelyj”, „Jau slavai sukilo”, „Užtrauksime naują giesmę, broliai” bei „Neris upė ir Šešupė”. Plokštelės buvo išleistos tais pačiais metais su „Zonophone” prekiniu ženklu.
Be lietuvių, plokšteles antrosios sesijos metu dar įrašė Vilniaus žydų liaudies teatro orkestras (ant plokštelės pristatomas kaip Vilniaus didžiojo teatro orkestras), vadovaujamas Dovydo Stupelio, Instrumentinis Švento Georgijaus kvartetas vadovaujamas A. Daškevičiaus (Kvartet Sviatogo Georga), atlikėjai A. A. Georgijevski ir L. I. Manko.
Kitą kartą „The Gramophone Company” plokštelės Vilniuje įrašinėjo 1913m. liepos mėn. gale – rugpjūčio mėn. pradžioje. Šios sesijos metu lietuviai įrašė septynias plokšteles – šešias plokšteles įdainavo Vilniaus lietuvių choras (Wilnaer Litauischen Chor) vadovaujamas dirigento Adamovičiaus, o dainininkė S. Viburytė įdainavo vieną plokštelę. Choras įdainavo šias dainas – „Karvelėli” (kat. nr. 4-24560), „Pasisėjau žalią rūtą” (kat. nr. 4-24561), „Oi oi oi, kas subatos vakarėlį” (kat. nr. 4-24562), „Šaltyšius” (kat. nr. 4-24563), „Kūkuoj gegelė” (kat. nr. 4-24564), „Ko liūdi putinėli” (kat. nr. 4-24565), „Vai žydėk žydėk” (kat. nr. 4-24566), „Oi liūdnas liūdnas” (kat. nr. 4-24567), „Tekėjo saulelė” (kat. nr. 4-24568), „Saulelė nusileido” (kat. nr. 4-24569), „Persiskyrimas su Tėvyne” (kat. nr. 4-24570), „Tris dienas” (kat. nr. 4-24571). Dainininkė S. Viburytė įdainavo „Vai aš pakirsčiau” (kat. nr. 2-23801) ir „Vai varge varge” (kat. nr. 2-23802).
Be lietuvių, plokšteles šios sesijos metu dar įrašė Vilniaus žydų liaudies teatro orkestras (ant plokštelių pristatomas kaip Vilniaus teatro orkestras, arba D. Stupell orchestra), vadovaujamas Dovydo Stupelio (įrašė 7 plokšteles), Instrumentinis Švento Georgijaus kvartetas vadovaujamas A. Daškevičiaus (Kvartet Sviatogo Georga, 11 plokštelių), Olewski orkestr, Koncertnyj orkestr, Gottbeiter žydų choras (Jevrejskij chor), Armonikų orkestras (Orkestr harmonij) bei Orkestr Volner.
Pirmosios Rygoje ir Vilniuj įrašytos lietuviškos plokštelės 1914m. buvo perleistos JAV, „Victor” įrašų kompanijoje.
Įdomu tai, kad to meto Lietuvos spaudoje plokštelės dar buvo vadinamos „plastinkom”, „skrituliais” ir „plytelėm”, o Rusijos spaudoje dar „pjėsėmis”.

Lietuvoje daugiausia lietuviškų plokštelių buvo išleidžiama tarp 1929 ir 1938 metų. Paskutinės lietuviškos plokštelės nepriklausomoje Lietuvoje buvo įrašytos 1938m.

Lietuviškos plokštelės JAV

1908 m. Rygoje įrašius pirmąsias lietuviškas plokšteles, JAV lietuviai pradėjo stipriai domėtis kodėl lietuviškos plokštelės neįrašinėjamos Amerikoje. Štai ką rašo 1910.12.16 Čikagos lietuvių laikraščio „Lietuva” korespondentas A. Olševskis straipsnyje „Dėl lietuviškų įrašų”: Mūsų dažnai klausia dėl lietuviškų įrašų. Deja, bet niekas iki šiol jų neįrašė. Šią vasarą kalbėjau su kompanijų Victor Company ir Edison Company atstovais ir kviečiau juos kuo greičiau pagaminti lietuviškų įrašų. Abi kompanijos atsakė, kad jos nenori gaminti lietuviškų įrašų, nes lietuvių JAV gyvena per mažai, pardavimai būtų maži ir nepadengtų gamybos išlaidų. Kompanija Victor Company teigia iki šiol gavusi tik penkis laiškus prašančius lietuviškų įrašų, o Edison Company tik tris. Jie mano, kad įrašai kainuotų kelis tūkstančius dolerių, o pardavimai tikriausiai nesiektų nė tūkstančio dolerių. „Įtikinkite mus, kad parduosime įrašų už 10000 dolerių ir mes juos pagaminsime”, sako įrašų kompanijų atstovai.
Kaip matome 1910 metais įrašų kompanijos į lietuviškų įrašų rinką žiūrėjo pesimistiškai, bet tai tęsėsi neilgai. 1912 m. įrašų kompanija surizikavo pagaminti įrašų lietuviškai auditorijai ir nenusivylė. Iki 1917 m. lapkričio lietuviai JAV buvo įrašinėjami tik Columbia Gramophone co., o nuo 1917 m. lapkričio 1 d. pradėjo daryti įrašus ir Victor Talking Machine kompanijoje bei nuo 1924 m. Okeh įrašų kompanijoje

Pirmosios lietuviškos plokštelės JAV buvo įrašytos 1912 m. lapkričio 21 d. Columbia įrašų kompanijos studijoje Niujorke. Keletas atlikėjų iš viso įrašė 18 kūrinių.
Buvo įrašyti šie kūriniai:
Marijona Bradūnienė – Kur bakūžė samanota / Siuntė mane motinėlė (Matricų nr. 38417/38418) E1170
Vincas Vaškevičius – Žvirblelis (38419) E1168
Marijona Bradūnienė su Antanu Vėbra – Teklytė ir Praniulis (38420) E1163
Marijona Bradūnienė su Stase Norvaišaite – Kur bakūžė samanota (38421)
Vyriškas kvartetas – Grožybė Lietuvos (38422)
Šv. Cicilijos choras (mišrus kvartetas) – Tėvynė (38423) E1165 / Šaltyšius (38424) E1168 / Kariška daina (38425) / Tekėjo saulelė ir Kad aš jojau (38431) E1161 / Sukruskim broliai (38426) / Jieva (38428) E1162
Antanas Radzevičius ir Jonas Papartis – Velnias ne boba (38427) E1170
Lietuviškas choras – Miškas ūžia / Kur bėga Šešupė / Kur namas mūs / Eina garas nuo rubežiaus / Lietuva (Himnas) (38429 – 38434).

Antroji įrašų sesija vyko toje pačioje studijoje 1912m. gruodžio 12d. Buvo įrašyti sekantys kūriniai:
Marijona Bradūnienė – Rūtų darželis (38489) E1245 / Giesmė į panelę švenčiausią (38488) E1246
Marijona Bradūnienė ir Vincas Vaškevičius – Oi kur buvai dieduk mano (38490) E1247
J. Papartis – Mano palvys / Velnias ne boba (38491/38493) E1249
Šv. Cicilijos choras – Vijo vilkas voverę / Plaukė žąselė per Nemunėlį (38492) E1250
Marijona Bradūnienė, Vincas Vaškevičius ir Antanas Radzevičius – Velnias ne boba (38494-38495) E1248

Trečioji įrašų sesija vyko toje pačioje studijoje 1914 m. gruodžio 2 d.
Vincas ir Ona Stroliai – Šėriau žirgelį (39655) E2339
Glemžų Pranė – Ant vienos galvos (39656) E2343
Glemžų Pranė – Siuvėja (39657) E2342

Ketvirtoji įrašų sesija vyko toje pačioje studijoje 1914 m. gruodžio 23 d.
Antanas Kvedaras – Mano laivas (39710) E2224
Antanas Kvedaras – Pamylėjau vakar (39711) E2223
Antanas Kvedaras – Einu per dvarelį (39712) E2225
Antanas Kvedaras – Per girią girelę (39713) E2226

Skirtingai nuo Lietuvos, JAV lietuviškų plokštelių išleidimo pikas buvo tarp 1925 ir 1930 metų. Po 1931 metų naujos lietuviškos plokštelės buvo išleidžiamos labai retai ir ribotais tiražais. Pagrindinė to priežastis – JAV prasidėjusi Didžioji depresija, kuri labai smarkiai padidino lietuvių bedarbių skaičių bei sumažino perkamąją galią. Paskutine Victor kompanijoje išleista šelako plokštele greičiausiai būtų galima laikyti 1933 m. liepos 27 d. Čikagoje Stasio Rimkaus ir Elenos Sadauskaitės įrašytą plokštelę su dainomis „Dariaus ir Girėno atminčiai” ir „Kareivėliai” (V-14061).

bus tęsiama…