Šiais metais sukako 130 metų kai gimė talentingas dainininkas Juozas Babravičius. Šiai sukakčiai paminėti skiriame rugpjūčio mėnesio plokštelę – Juozas Babravičius – Ne margi sakalėliai / Bernužėli nesvoliok (Columbia 16036F)

Plokštelė išleista 1926m. sausio mėn. “Columbia Phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

Juozas Babravičius (1882 m. kovo 21 d. Šelviuose, Vilkaviškio valsčius – 1957 m. balandžio 3 d. Kaune) – Lietuvos dainininkas (tenoras), pedagogas.

Juozas Babravičius su žmona Konstancija 1932m.

Nuo mažens išsiskyrė geru balsu, pradžios mokykloje dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, koncertuose atlikdavo ir solo kūrinių. Vieno koncerto Birštone metu jo dainavimu susidomėjo dr. Rokas Šliūpas ir patarė vykti studijuoti į Peterburgo konservatoriją, žadėdamas materialinę paramą.
1908 m. įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijuodamas įsitraukė į aktyvų Peterburgo lietuvių muzikinį gyvenimą, per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku, dainavo jo vadovaujamame Šv. Kotrynos bažnyčios chore, atliko sudėtingą tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius sulaukdavo didelio pripažinimo, o baigiamajame spektaklyje jam padainavus „Širdys mergelių“ (Džiuzepė Verdis, „Rigoletas“), studentai ėmė bisuoti. 1914 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją.

'Lietuvis' 1927.03.02 apie Juozą Babravičių

1914–1919 m. dainavo Maskvos Didžiajame teatre. Debiutavo Bajano vaidmeniu Michailo Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Nuo 1919 m. gastroliavo Graikijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų „Steinway Halle“ salėje. 1923 m. surengė koncertus Kaune, buvo labai palankiai įvertintas spaudoje, tačiau į teatrą nepriimtas. Koncertavo Klaipėdoje. 1925m. išvyko į JAV, dainavo garsiausiose salėse, tarp jų – žymiojoje Čikagos „Orchestra Hall“ salėje.
1926 m. jį į savo trupę pakvietė Fiodoras Šaliapinas, tuo metu jau gyvenęs JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė keturiasdešimt aštuonis spektaklius.
1927m. gegužės- birželio mėn. kartu su kompozitorium Antanu Vanagaičiu ir amerikos lietuvių pianistu M. Jozavitu koncertavo Amerikos lietuvių kolonijose.
1930m. liepos 2d. Čikagoje vedė Konstanciją Adomaičiūtę. Tų pačių metų spalio mėn. grįžo gyvent į Lietuvą bei įsidarbino Kauno Valstybės teatre, tačiau teatrui taupant lėšas 1932m. gegužės mėn. buvo atleistas. Po to išvyko gyvent į Niujorką, iš kur visam laikui grįžo į Lietuvą 1934m.

'Diena' apie Juozo Babravičiaus grįžimą į Lietuvą 1930.11.09


1934–1940 m. Valstybės teatro, 1940–1941 m. Valstybinio dramos, operos ir baleto teatro, 1941–1944 m. Kauno didžiojo teatro, 1944–1945 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas. 1944–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, 1949–1956 m. Lietuvos konservatorijoje, nuo 1956 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje.

Jūsų dėmesiui straipsnis “Dainininkas Juozas Babravičius mano pasilikti Lietuvoj” 1930m. lapkričio 19d. laikraštyje “Lietuvos aidas” bei Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės straipsnis “Talentingasis Kipro Petrausko amžininkas”, skirtas Juozo Babravičiaus gimimo 125-mečiui paminėti, žurnale “Nemunas” 2007.12.20

” Dainininkas Juozas Babravičius mano pasilikti Lietuvoj”

Teatro koridoriuj mūsų muzikos pedagogai kalbasi apie busima koncertą.
Įeina dar vienas, lyg kur matytas, su kitais jau pažįstamas ponas.Vienas iš buvusiųjų supažindina -Babravičius.
Ar bereikia aiškintis, kad kai susitinka ilgą laiką svetur viešėjęs ir tik ką grįžęs savas žymus dainininkas su spaudos atstovu, tai turi įvykti neišvengiamas dalykas, kurį paprastai vadiname
pasikalbėjimu, o prašmatniau – interviu.
Ir štai mes jau „Lietuvos“ viešbučio 36-am kambary. P. Babravičius iš Amerikos grižo ne vienas –su jauna žmona. Bet klaidingai kai kas mano, kad. ji amerikietė. Kaip tik ji lietuvaitė, šiaulietė. Ir kalba
gražiai lietuviškai, tik žinoma aštuonetas pačios pirmosios jaunystės metų praleistų Amerikoj (o prieš tai dar Rygoj), atsiliepė ir išduoda ją ten buvus, nes žiūrėk netyčiomis ima ir išsprunka koks angliškas žodelis vietoj lietuviško.
Nėra reikalo čia pasakoti kaip p. Babravičius tą. keletą metų Amerikoj praleido. Juk mūsų spaudoj nuolat pasirodydavo žinios apie jo pasisekimus. Žinome, kad jis kelis kartus apvažinėjo visas Amerikos lietuvių kolonijas, žinome, kad jis kuri laiką dainavo garsioj Čikagos “Civic” operoj pirmąsias partijas. Žinome taip pat, kad jis dainavo Šaliapino operoj, kuri vietomis turėjo net po. keliolika tūkstančių klausytojų (pav., Kanadoj). Žinom, kad Babravičius kelis kartus koncertavo didžiosiose Amerikos radijo stotyse ir kad tos stotys po jo koncertų gaudavo ne tik iš lietuvių, bet, kas svarbiausia, iš amerikiečių sveikinimus ir padėkas už supažindinimą su lietuvių tauta ir jos menu. Šį kartą p. Babravičius kaip tik parodė radijo anonsų nuorašus, kuriuos programos vedėjas skaitė prieš kiekvieną,
dainelę. Visur šalia jo pavardės buvo sakoma (taip pat laikraščiuose ir afišose rašoma) „Lithuanian tenor”. Koncertų pradžioj būta paaiškinimų apie patį dainininką ir apie Lietuvos šalį iš kurios jis kilęs ir kurios dainas dainuoja. Laikraščių recenzijose, labai gražiai atsiliepiama ne tik apie patį dainininką
bet ir apie mūsų kompozitorius, kurių dainas jis dainuodavo: p. p. Gruodį, Šimkų ir Žilevičių („The Music Leader”). Kitas anglų laikraštis po vieno koncerto rašo: „Ne vienam gal iš savo tėvynės iškeliavusiam tautiečiui pasirodė akyse ašara, išgirdus tas liūdnas, dejuojančias lietuvių dainas”. Taip sako anglai, nesuprantą dainų žodžių.
Savaime suprantama, koks didelis dalykas buvo Amerikos lietuviams turėti savo tarpe toki žmogų, kuris įsigijo aukštos pagarbos įr įvertinimo net pas amerikiečius. Galbūt sunku būtų suskaityti tuos lietuvių jaunikaičius ir mergaites, kuriuos vien šis lietuvio aukštas iškilimas sulaikė nuo ištautėjimo ir uždegė širdyse prisirišimą prie savo tautos…”.
‘Didžiausias lietuvio išaukštinimas Amerikoj teko taip pat p. Babravičiui, kai Bostono majoras (burmistras) įteikė jam auksinį miesto raktą. Nors apie tai savo laiku taip pat Lietuvos laikraščiuose buvo rašyta, bet paprašiau plačiau papasakoti.
— O, šį dalyką ir dabar su malonumu prisimenu — sako p. Babravičius.
— Štai tas raktas.
Čia jis ištraukė gražią dėžutę, į kurią tikrai įdėtas apie 12cm ilgumo senoviškos formos aukso raktas. Tokį raktą iš lietuvių berods dar yra gavęs p. Račkauskas. Tai aukštas pagarbos ženklas.
— Tuo metu, kai nuvykau į Bostoną, ten buvo renkamas miesto majoras. Lietuviams buvo svarbu išrinkti tą, kuris jiems palankus. Todėl jiems buvo reikalinga propaganda. Štai jie ir pagavo mane tam tikslui. Dar stoty pasitiko su didelėmis iškilmėmis, su vėliavomis. Aplinkui didžiausias būrys fotografų. Nuvykome į mūsiškai vadinamą rotušę, kur ir įvyko viešas pasikalbėjimas su majoru. Pasikalbėjimas buvo taip pat iškilmingas. Čia buvo sukryžiuotos Amerikos ir Lietuvos vėliavos, stovėjo oficialūs asmens ir būrys spaudos atstovų. Majoras ėmė mane klausinėti apie mano kilmę ir kraštą. Nusakiau jam, kur yra Lietuva, pasakiau, kad esu staliaus sūnus. Jis klausia, ką veikiau mažas
būdamas. Atsakiau, kad daugiausia žuvis gaudydavau, kurias paskui valgydavom, ar net ir parduodavom. Paskui papasakojau kaip prasimušiau iki savo dabartinės padėties. Svarbiausia, man pavyko atsakyti į klausimą, ko aš atvažiavau į Ameriką. Aš sakiau tikrą tiesą ir gerai pataikiau. Sakiau. kad. Atvažiavau savo dainomis sustiprinti tautinę dvasią, viso milijono nuo tėvynės atskirtų savo tautiečių. Reikia pažymėti, kad amerikiečiams daro blogą įspūdį, jei kas į jų kraštą važiuoja specialiai pasipinigauti. Čia majoras ir sako: „Jei buvai toks neturtingas ir tiek daug pasiekei, tai esi vertas didžiausios mūsų pagarbos”. Ir atnešė knygą,, kurioj surašyta Bostono miesto istorija ir šį raktą, kuriuos įteikė sakydamas priimtą formulą: „šiandien Bostono miestas yra Tamstos rankose“.
Kitą dieną laikraščiuose buvo mano fotografijos žyejo rūbuose ir Almavivos kostiume su parašais“ „Štai žmogus, kuris pirma buvo Žvejys, o dabar grafas Almaviva”.
Man malonu tai prisiminti ne tik dėl to, kad ta pagarba buvo išreikšta man, bet ypač ir dėl to, kad tuo būdu buvo pagerbti ir iškelti lietuviai. Aš laikau tą valandą dideliu lietuvių laimėjimu.
Per visą tą laiką, kurį išbuvau Amerikoj, jaučiuosi prisidėjęs prie lietuvių tautinės dvasios stiprinimo. Tai visas mano laimėjimas, nes kapitalo iš ten neparsivežiau. Parsivežiau, tiesa, štai žmoną. Daugiau, iš negyvojo, turto – kostiumus kai kurioms operoms. Jei teks dainuoti Lietuvos operoj, galėsite juos pamatyti. Tai ir viskas.
Pirmas mano rūpestis buvo – greičiau išsikraustyti iš viešbučio. Jau gavau padorų kambarį – mudviem užteks.
Manau iš Lietuvos dabar nebevažiuoti. Padirbėjau gana, dabar jau laikas ramiau, namie pradėti dirbti. Tegu kiti dabar ten važiuoja, nes žmonių ten reikia.
Bet tuo tarpu mano padėtis dar net nusistovėjusi. Viena jau tikrai žinau, tai, kad gruodžio 1 d. mano koncertas Valstybės teatre. Koncertavau Klaipėdoj, ten, rodosi pasisekė, taigi tikiuosi, kad ir Kaune
mano koncertas po tiek laiko nebus nepageidaujamas.
Valstybės teatras per šiuos metus tiek išaugęs, kad nė nepažinti. Aš kalbu ne tik apie rūmus, bet ir apie meno pajėgas. Man teko būti tik vienam spektakly, bet ir to jau pakako įsitikinti, kad padarytas milžiniškas šuolis. Pagaliau, jei repertuare yra „Tanhauser”, tai ko daugiau bereikia! Kas galėjo manyti, kad Lietuvos opera taip greit turės „Tanhauser’į”!
Ir aš jau pradėjau tartis su direkcija dėl dalyvavimo operoj. Galimas dalykas, kad po kiek laiko irgi galėsiu savo jėgas pridėti prie to darbštaus ir pažangaus kolektyvo.

“Talentingasis Kipro Petrausko amžininkas”

Amžininkų teigimu, J. Babravičiaus balsas buvo nuostabaus grožio tenoras, ir dainininkas savo talentu prilygo, o kai kuriomis savybėmis netgi pranoko garsųjį Kiprą Petrauską. Didesniąją gyvenimo dalį dainavęs užsienio teatrų bei koncertų scenose ir ten pasiekęs aukštų įvertinimų, J. Babravičius Lietuvoje buvo nepelnytai primirštas.
2007m. išleista knyga „Dainininko Juozo Babravičiaus odisėja“. Ją parašė dainininko sūnus medicinos mokslų daktaras Juozas Babravičius, o redagavo ir spaudai parengė choro dirigentas, muzikologas, pedagogas dr. Vytautas Čepliauskas. Remdamiesi gausia dokumentine knygos medžiaga pateikiame informacijos apie žymųjį praeities menininką.
J. Babravičius gimė 1882 m. kovo 21 d. Vilkaviškio rajone, Šelvių kaime. Nuo mažens Juozukas iš kitų išsiskyrė geru balsu, pradžios mokykloje dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, koncertuose atlikdavo ir solo kūrinių. Vieno koncerto Birštone metu jo dainavimu susidomėjo dr. R. Šliūpas ir patarė vykti studijuoti į Peterburgo konservatoriją, žadėdamas materialinę paramą.
1908 m. J. Babravičius įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijuodamas įsitraukė į aktyvų Peterburgo lietuvių muzikinį gyvenimą, per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku – dainavo jo vadovaujamame šv. Kotrynos bažnyčios chore, atliko sudėtingą tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius sulaukdavo didelio pripažinimo, o baigiamajame spektaklyje jam padainavus „Širdys mergelių“ (G. Verdis „Rigoletto“), studentai ėmė bisuoti.
1914 m., baigęs konservatoriją (prof. S. Gabelio klasę), J. Babravičius buvo pakviestas dainuoti į Maskvos didįjį teatrą. Debiutavo Bajano vaidmeniu M. Glinkos „Ruslane ir Liudmiloje“. Iki 1919 m. šiame teatre atliko pagrindines tenoro partijas: Almavivą, Lenskį, Sinodalą, Gvidoną, Alfredą, Hercogą ir kt. J. Tumo-Vaižganto tvirtinimu, Maskvos operoje J. Babravičius susilaukė panašios šlovės, kaip Kipras Petrauskas Peterburgo Marijos teatre.
1919 m. J. Babravičius išvyko koncertuoti į Graikiją, vėliau – į Prancūziją, Angliją, Škotiją. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų Steinway Halle salėje. 1923 m. surengė koncertus Kaune, buvo labai palankiai įvertintas spaudoje, tačiau į teatrą nepriimtas. Koncertavo Klaipėdoje. Vėliau išvyko į JAV, dainavo garsiausiose salėse, tarp jų – žymiojoje Čikagos Orchestra Hall salėje. 1925 m. vėl sugrįžo į Kauną, teatre dainavo Lenskį ir Almavivą.
1926 m. J. Babravičių į savo trupę pakvietė F. Šaliapinas, pažinojęs jį iš Maskvos teatro laikų ir tuo metu jau gyvenęs JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė keturiasdešimt aštuonis spektaklius. Rosiną dainavo žymioji Elvira de Hidalgo (M. Callas mokytoja), Almavivą – J. Babravičius, don Basilio – F. Šaliapinas.
Kūrybingiausi J. Babravičiaus sceninio gyvenimo metai prabėgo svetur. Didžiulė sėkmė, pagyrimai prestižinėje Amerikos ir Europos spaudoje kėlė lietuvių išeivių pasididžiavimą savo tautiečiu.
J. Babravičius virtuoziškai valdė stiprų, plataus diapazono balsą, jo dainavimui būdinga raiški dikcija, muzikalumas, o repertuarui – labai įvairi muzika, be to, dainavo net aštuoniomis kalbomis. Recenzentai teigė, kad koncertų programos rodė aukštą artisto meninį skonį.
1934 m. J. Babravičius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Iki 1945 m. dirbo Operos teatre. Paskutiniuosius trylika gyvenimo metų dainininkas skyrė pedagoginiam darbui, kurį mėgo. 1944-1956 m. dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje, o metus prieš mirtį (mirė 1957 m. balandžio 3 d.) dirbo Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje. Iš jo mokinių minėtini A. Lietuvninkas, G. Šmitas, A. Domeika, K. Znamenskas, V. Čepliauskas.
Savo mokytoją J. Babravičių prisimena dr. V. Čepliauskas: „Labai apsidžiaugiau, sužinojęs, kad dainavimą dėstys Babravičius. Buvau skaitęs, kad jis mokėsi pas žymius profesorius Petrograde, kartu su Šaliapinu gastroliavo po užsienį, koncertavo „La Scala“ operos teatre, dainavo kartu su Kipru Petrausku.
Pirmąkart susitikus, J. Babravičius paspaudė ranką ir paklausė:
– Kokiu balsu dainuoji?
– Nežinau, – numykiau, – vieni sako, kad aš antras bosas, kiti – kad baritonas.
Docentas, nieko daugiau neklausinėdamas, atsisėdo prie fortepijono ir liepė dainuoti arpeggio aukštyn, paskui žemyn. Tada atsistojo, priėjo arčiau, dūrė pirštu man į krūtinę ir tvirtai, net piktokai ištarė:
– Tu esi tenoras, tik tenoras, ir niekas kitas. Atsimink tai visą gyvenimą.
Prisimenu, per pirmąsias pamokas mokė giliai įkvėpti ir tyliai iškvėpti pro pusiau pravertas lūpas. Kartais suspausdavo per juosmenį, tikrindamas, ar teisingai kvėpuoju, ar valdau diafragmą. „Dainuojant svarbu rasti tokį kvėpavimo būdą, – aiškino maestro, – kad kiek galima trumpiau atsikvėpdamas išgautum kuo ilgesnį iškvėpimą“. Prasidainavimo pratimai dažniausiai būdavo kvartos ar kvintos, intervalu aukštyn žemyn keičiant tonacijas, o dainuojant su tekstu reikalavo geros artikuliacijos ir aiškios dikcijos. „Nesuprantami, „suvelti“ žodžiai – tai mirtimi dvelkianti daina“, – sakydavo maestro. Įdomu paminėti ir tai, kad dainuojant legato „mi mė mu mo ma“ viena ir ta pačia nata, pritardamas fortepijonu, keisdavo akordus, net sugebėdavo numoduliuoti į subdominantinę tonaciją. Tai labai lengvindavo dainavimą. Išmokus dainą reikalavo veido išraiškos, įsijautimo. Norėdamas padrąsinti, kartais uždainuodavo, ir tada, regis, pats balsas verždavosi iš krūtinės. Ruošdavausi labai rimtai, į pamoką eidavau kaip į egzaminą, ir maestro, regis, buvo patenkintas.
Kai gerai sudainuodavau, dėstytojas pasakodavo apie savo jaunystę, sudėtingą dainininko kelią. „Dainuoti reikia mokytis visą gyvenimą, – teigė maestro, – tik kasdien atkakliai dirbdamas pradedi pažinti balsą, jo „aparatą“ ir gali pasiekti meistriškumo viršūnę, bet tai ne kiekvienam įmanoma. Balsas – žmogaus instrumentas, jį reikia prižiūrėti, tausoti. Prisimenu, studijuojant balsui jėgų suteikdavo iš tėviškės atsivežti lašiniai. Būdavo, užvalgai su rupia kaimiška duona, užgeri karšta, saldžia arbata, ir balsas suskamba, jokių problemų nebelieka. Tada ir si bemol padainuoti nesunku“. Pasakodavo apie gastroles su Šaliapinu, apie Graikiją…
Galiu drąsiai teigti, kad tik maestro J. Babravičius išmokė valdyti balsą, ir šiandien prireikus galiu smagiai užtraukti dainą“.
Paklaustas, kokie ryškiausi J. Babravičiaus asmenybės bruožai išliko atmintyje, V. Čepliauskas, atsako: „Docentas Juozas Babravičius išsiskyrė iš kitų dėstytojų laikysena, apsirengimo stiliumi – visada būdavo su „varlike“, tai mane stebino. Nepaisant amžiaus, atrodė labai jaunatviškas. Maestro buvo reiklus, griežtas, bet elgdavosi korektiškai, niekada neįžeisdavo, visada mokėdavo paskatinti. Po Naujųjų išklausęs, kaip dainuoju, šyptelėjo ir pagyrė: „Atėjai geltonsnapis, o dabar, prašau – miela klausyti!“
Paprašytas dar ką nors prisiminti apie J. Babravičių, V. Čepliauskas pasakoja: „Dėstytojas domėjosi mano asmeniniu gyvenimu, o sužinojęs, kad savo jaunystę praleidau Sibire, kelias minutes sėdėjo nuleidęs galvą, tarsi apmąstydamas pasakytus žodžius. Paskui staigiai pažvelgė į mane, paspaudė žemiau alkūnės ranką, atsiduso ir tyliai ištarė „Taaaip“. Daugiau nieko nepasakė. O ką jis galėjo pasakyti – laikai buvo neramūs, net sienos turėjo ausis. Pastebėjęs, kad aš traukiu dūmą, atėjus į pamoką rimtai įspėjo: „Broliuk, mesk tą prakeiktą smirdalą, geriau jau šimtą gramų išgerk, tai tikrai balsui nepakenks“. J. Babravičius rūpindavosi sveikata, patardavo saugotis skersvėjų, negerti šaltųjų gėrimų, ypač saugoti kojas.
Lietuvių tauta gali didžiuotis ne tik Virgilijum Noreika, Kipru Petrausku, Antanu Kučingiu, bet ir Juozu Babravičium. „Didžioji scena įrašė Bobrovič vardą į istoriją, patalpinusi jį geriausių pasaulio tenorų eilėn“, – rašė „Krašto balse“ 1922 m. muzikos žinovas Vaižgantas“.

'Lietuvos aidas' 1930.11.29 apie Juozą Babravičių

'Diena' apie Juozą Babravičių 1930.11.30

“Ne margi sakalėliai” – 1908m. kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos (1889-1949), pagal poeto Liudo Giros (1884-1946) eilėraštį sukurta daina.

“Bernužėli nesvoliok” – graži, 1920m. kompozitoriaus Miko Petrausko harmonizuota lietuvių liaudies daina.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Parašyta Penktadienis, Rugsėjis 7th, 2012 09:40 Lietuviška muzika


Rašyti komentarą

 Turite būti prisijungęs, kad galėtumėte komentuoti.