Metų persona – Antanas Vanagaitis

Antanui Vanagaičiui – 120Antanas Vanagaitis – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, aktorius, visuomenininkas bei vienas populiariausių Amerikos lietuvių kultūros veikėjų, JAV išleidęs virš 50 plokštelių. Kai kurios jų tais laikais parduotos rekordiniu 10000 vienetų tiražu. Nuo 1924m. iki 1931m. bendras Antano Vanaigaičio parduotų plokštelių skaičius pasiekė rekordinius 70000 vnt.

Antanas Vanagaitis gimė 1890 m. gegužės 19 d. Valių k., Bubelių valsč., Šakių apskr.
Baigęs Šakių dviklasę rusų mokyklą, pas vargonininką Juozą Sodaitį išmoko vargonuoti. 1905 m. buvo įsitraukęs į revoliucinę veiklą, 1907–1910 m. vargonininkavo įvairiose Lietuvos parapijose. 1911–1912 m. lankė vasaros Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune, įstojo į Vargonininkų sąjungą ir buvo išrinktas į Centro valdybą. Iš Paežerėlio 1913 m. persikėlė į Laižuvą pas Juozą Tumą-Vaižgantą vargonininkauti, tvarkė parapijos skaityklą, suorganizavo chorą, mokė giesmių ir lietuviškų dainų, koncertavo. Bet neilgai trukus išvažiavo į Vabalninką ir vargonininkavo pas kunigą Vladą Mironą. 1914 m. su klebonu persikėlė į Daugus. Čia subūrė chorą ir 1915 m. vasarą surengė tris vakarus – koncertus.
1918–1921 m. išvyko iš Lietuvos, Drezdeno konservatorijoje studijavo fortepijoną, kompoziciją ir dirigavimą, bet dėl lėšų stokos studijas nutraukė ir vėl grįžo į Kauną. Iš pradžių dirbo Valstybės teatro operos sufleriu, paskui perėjo į dramos trupę ir per trumpą laiką suvaidino apie 19 įvairių vaidmenų, buvo muzikos dalies vedėjas. Kartu dėstė muziką „Saulės“ mokytojų seminarijoje, nuo 1923 m. vadovavo Šaulių sąjungos centriniam mišriajam chorui ir Jėzuitų gimnazijos chorui. Kaune pradėjo rašyti dainas. Greit išpopuliarėjo jo dainos „Stasys“, „Dul – dul – dūdelė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir kt.
1924 m. birželio 24d. kartu su Juozu Olšausku ir Viktoru Dineika laivu „Majestic” iš Prancūzijos atvyko JAV (Niujorką) ir apsigyveno Čikagoje. Su jais ir Jonu Dikiniu sukūrė vodevilio teatrinę trupę „Dzimdzi drimdzi“, su kuria iki 1931m. gastroliavo po Amerikos lietuvių kolonijas. 1925–1927 m. vadovavo Čikagos „Birutės“ chorui, bandė įkurti Lietuvių operą – 1926 m. gruodžio 5 d. pastatė C. W. Glucko vieno veiksmo operą „Gegužės karalaitė“. 1928 m. pradėjo leisti žurnalą „Margutis“ (finansiškai rėmė J. Bačiūnas) – daina ir humoru žadino lietuvybę.

Nuo 1932 m. pradėjo rengti „Margučio“ radijo programas. „Margutis“ tapo centrine ašimi, apie kurią sukosi Čikagos ir jos apylinkių lietuvių kultūrinis gyvenimas. 1936 m. lapkričio 16 d. pirmą kartą „Margučio“ programą perdavė į Lietuvą. 1934 m. liepos 19 d. Pasaulinės parodos metu Čikagoje suorganizavo simfoninį koncertą, kurio dalis programos buvo lietuviška. Vienas ir su kitais artistais įdainavo kūrinių į plokšteles. Parašė tekstus knygelėms „Vanago plunksna“ (1927 m.) ir „Vanago sapnas“ (1928 m.). Keliuose „Margučio“ numeriuose spausdino įspūdžius iš koncertinių kelionių po Amerikos lietuvių kolonijas.
Mirė 1949 m. kovo 10 d. Gulfporte, MI, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje, JAV. Ant Vanagaičio kapo parašyta – „Už dainą, raštą ir žodį dėkinga Lietuvių Tauta”.

*****Pavartę tarpukario Lietuvos spaudą matome, kad jau 1918m., tuo metu dar jaunas, Antanas Vanagaitis pradėjo domėtis ką tik paskelbusios nepriklausomybę Lietuvos kultūros perspektyvom.

*****Jūsų dėmėsiui siūlome perskaityti įdomų J. Žilevičiaus straipsnį 1937m. gegužės 2d. išspaudintą kultūros savaitraštyje „Naujoji Romuva”

Dzimdzi Drimdzi

1924 m. birželio 24 d. Antanas Vanagaitis su savo draugais J. Olšausku, V. Dineika atvyko į New Yorką. Kadangi vasaros metu vaidinimams nėra sėkminga, tai per vasarą pasirengia repertuarą ir, pasikvietę iš Vaičkaus grupės J. Dikinį, rugpjūčio 27 d. pradeda .Dzimdzi-Drimdzi kelionę- nuo Bostono.

Kaip kiekviena naujybė, taip ir lietuviškas vodevilis šiame krašte visaip buvo vertinamas: vieniem patiko, kiti įžiūrėjo pašaipos, treti dar kita. Spauda taip pat; viena gyrė, kita tylėjo, o buvo ir tokios, kuri drįso ir prieš eiti. Nemaža priežastim buvo paties vardo pasirinkimas, kuris nevisiems buvo žinomas ir suprantamas. Tuo tarpu, arčiau su tuo vardu susipažinę, randame jį esantį grynai lietuvišką. Dzimdzi—Drimdzi yra vestuvinė daina, Alytaus parapijoje plačiai dainuojama tuosyk, kuomet vestuvėse griežikai pavargę nustoja griežti, o moterėlės vestuvininkės pajuokia juos už tai. Grynai tautinis dalykas, bet dėl nežinojimo buvo iš karto nesuprastas. Nesuprasdami bijojosi lankytis, nenumatydami rasią ko nors įdomaus. Be to, dar prisidėjo prieš tai buvusių Lietuvos koncertuotojų ir vaidintojų parengimai, Negalima sakyti, kad tie parengimai būtų buvę blogi, ne, jie buvo geri, net perdaug rimti, ir todėl jie nebuvo suprantami plačiosioms minioms. Koncertuotojai ar vaidintojai nesuprato lietuvio amerikiečio ūpo; po vieno tokio parengimo ar koncerto antrajam nebesuplaukdavo žiūrovų. Rimtų dalykų nesupratę, nepasitenkinę, daugiau nebeeidavo į naujus parengimus. Tokiu šaltu ūpu buvo sutinkami pirmieji Dzimdzi — Drimdzi pasirodymai. A. Vanagaitis, būdamas iš prigimties gabus komikas, satyrikas, geras psichologijos stebėtojas, besisukinėdamas per vasarą amerikiečių tarpe, suprato, kokios rūšies reikalingi vaidinimai, kad jais domėtųsi plačioji visuomenė. Tokiu būdu per vasarą buvo paruošti atitinkami veikalai — vodeviliai su dainomis ir juokais, vadovaujami paties Vanagaičio; „Jovalas“, „Laisva Lietuva“, „Ubagai“, „Munšainiukas“. Nors visi jie buvo vyrai apsipažinę su scena ir vaidyba Lietuvos svarbiausiuose teatruose: vieni Valstybės Dramoje, kiti Vilkolakyje, Tautos Teatre ar Vaičkaus grupėje ir pan., bet Vanagaičiui, kaipo muzikui, teko svarbiausias darbas: rašyti muziką, parinkti ir pritaikinti dainas, akomponuoti, dainuoti, vaidinti, o šalia to, rašyti įvairias scenas ir eiles, įpinant į jas amerikiečių kasdieninių prietykių gražia, juokinga forma. Dzimdzi — Drimdzi Vanagaitis buvo siela ir gyvybė, apie jį sukosi visi didieji ir mažieji vaidybos rateliai.
Prieš Vanagaitį atvykusius į šį kraštą vaidilas – menininkus sutikdavo įvairūs komitetai su iškilmingom vakarienėm, Dzimdzių-Drimdzių niekas nepasitikdavo ir nebuvo rengiama jų garbei iškilmių. Juos priglaudė keli asmenys: Waterburry Devenis, Worcestery — Purvinskai; tie žmonės davė galimybės jiems sulaukti rudens, vaidinimams patogaus laiko. Tų žmonių pastogėje buvo pagaminti jų sceniniai veikalai, kitaip sakant, ten sukurtas Dzimdzių-Drimdzių repertuaras — lietuviškas vodevilius. Nors apie dainavimą tikrą supratimą teturėjo jų tarpe tik J. Olšauskas, o kiti buvo „gryni“ kaimo dainininkai, bet visiem užtraukus liaudies dainas, klausytojai visiškai susižavėdavo tiek, kad vienur kitur net imdavo ašaroti. Tas širdingumas ir atvirumas jausmų taip sujungdavo auditoriją su scena, kad sekančiam vaidinime būdavo jau kupinos svetainės. Pav.: Chicagoje pirmą vakarą atsilankė vos 200 pasižiūrėti, o antrajį jau buvo 600. Taip buvo visose kolonijose. Laikui bėgant Dzimdziai pasidarė kolonijų mylimieji. Tiesa, dėl kai kurių priežasčių vienur kitur Dzimdziai ir šiandien yra „nemėgiami“, bet yra kolonijų, kur juos su dideliais bankietais sutinka ir išlydi.
Šiandien nebėra jau pirmutiniojo Dzimdzių sąstato, jie kelis kartus persigrupavo, bet vardas pasiliko plačiai prigijęs. Jų repertuare buvo tokių veikalų, kurie vaidinta po 70 kartų. Jų repertuaras, šalia juoko, visada turėjo pagrindinę mintį patriotiškumą — Tėvynės meilę. Kas blogo, tai pašiepdavo gražioj formoj satyromis, sukurdami pritaikintas dainas: Munšainiukas, Mudu du broliukai, Fordukas ir kt. Tat tiek patiko, kad šiandien, jei kur juokingai kas suvaidinama ar padaroma, sakoma „dzimdziškai padarė“. Pradėjo kai kuriose kolonijose, Dzimdzių pavyzdžiu, susidaryti mažos grupės juokingiem vaidinimam. Nors nuo pirmo jų vaidinimo jau keliolika metų, bet kadangi jiems teko po keletą kartų kolonijas lankyti, tai ir šiandien yra mažų grupių, statančių vodevilius ir besivadinančių „Juokdariais Dzimdziais“. Panašios grupės naudodavo Dzimdzių dainuotas dainas, savaip jas pagražindami, ir vaidindavo jų vaidintus vodevilius arba patys savų pasigamindavo. Vienas tik aiškus dalykas, kad šiandien nerasi kolonijos, kur nebūtų iš Dzimdzių repertuaro dainuojama dainų. Jos yra dainuojamos ne tik lietuviškai kalbančių, bet ir taip nebekalbančių. Tas rodo, kaip A. Vanagaitis sugebėjo su savo bičiuliais įsiskverbti čia gimusio jaunimo sielon. Gaila, paskutiniaisiais laikais Dzimdziai nebevažinėja, nes jau išsiskirstė. Amerikoj viskas greit darosi ir greit atgyvena. Taip atsitiko ir su Dzimdzių gyvenimu. Bet jei jie važinėtų vėl po kolonijas, visur būtų vėl karštai ir širdingai sutinkami.
Bet kas dėl to kaltas? Kalta pati visuomenė. Nors ir širdingai Dzimdzius sutikdavo, bet kolonijose nepajėgdavo susirinkti tiek pajamų, kad nors ir menko pelno būtų. Bilietai pigūs, o be to, dažniausiai buvo daromi sistema svetainių, jų gaunamoji dalis nepadengdavo net kelionės išlaidų kelių Dzimdzių vaidilų. Kiekvienas žmogus dirba tik tokį darbą, iš kurio gali prasimaitinti. Juk negali šimtams tūkstančių aukotis keli asmenys. Tos tai aplinkybės ir privertė Dzimdzius nutilti. Man pasiliko neišdildomas vaizdas iš Dzimdzių kelionės, matytos prieš kelis metus Elizabeth ir jo apylinkėse.
Man darėsi liūdna, pikta ir gaila. Ir štai dėl ko: susirinko žmonių, rodos, nemažai, bet kuomet atskaitėme išlaidas (svetainė, skelbimai, bilietai ir kt.), beliko vos pora dešimčių dolerių, nes bilietai buvo pigūs. Iš mūsų kolonijos turėjo važiuoti į Eston, Pa. Buvo kreiptasi pas vieną kitą turinčių karus, kad juos nuvežtų, nes netoli — vos keletas dešimtų mylių. Nepasisekė gauti pasiaukojančių. Teko važiuoti traukiniu. Nuvažiuoti vargiai užteko pinigų, pas mus surinktų kelionei, neskaitant kitų būtinų smulkių išlaidų. Taigi, kėlėjai lietuviškos dvasios tūkstančiuose savųjų, tempia sunkias sceniškų rūbų dėžes išsijuosę, lyg kokie sunkumų krovėjai. Liūdna dėl to, kad reikalaujama iš tų žmonių dvigubo pasišventimo plačiajai visuomenei, o visuomenė kaikada gaili ekstra paaukoti keletą valandų laiko, kad kur reikia juos pristatytų ir palengvintų kelionę ir tuo pareikštų jiems užjautimą. Pabandykite mėnesiais baladotis naktimis ir dienomis. Čia viena susisiekimo priemone, čia kita; kiekvieną dieną kitur nakvoti, kitur valgyti, nenormaliai ilsėtis ir t. t„ tai kiekvienam bus aišku, koks tai ,,malonumas“. O viso to vaisiai: su dideliais sunkumais galo su galu suvedimas, neskaitant nustotos sveikatos, nunešiotų rūbų ir batų. Bandyta savo susisiekimo priemones įsigyti, bet galų gale gerų norų nepajėgė materijališkai pataisyti tiek, kad Dzimdziai sistematiškai kas metas galėtų kolonijas lankyti ir gražiai lietuviškais vodeviliais lietuviuose žadinti Tėvynės meilę. Gaila, labai gaila. Jų vaidinimai buvo tiek įdomūs ir geri, kad buvo visiškai iš gyvenimo paimti. O juk scenos ir vaidybos yra viena svarbiausių užduočių: vaidinti taip, kaip gyvenimo tikrenybėje yra. Šiandien Dzimdzių jau nebėra, pasiliko vien tik prisiminimas. Kadangi Dzimdzių vaidinimai kolonijose buvo tik pradžia A. Vanagaičio kitų didelių darbų, todėl kiek ilgiau-ties jais ir apsistojau, kad būtų aiškesnis vaizdas Margučio dešimtmečio ir Dienžodžio penkmečio, kurių sukaktuvės yra š. m. balandžio mėnesy.

Margutis

1928 m. balandžio mėn. pirmą dieną pamatėme „Margutį“. Visi stebėjomės, kas iš to bus, nes vardas, kaip ir prieš tai matytų Dzimdzių, perdaug savotiškas, ne rimto žurnalo vardas. Pirmam jau numeryje buvo pavartota tokių „keistų“ žodžių, kad iš karto pamatėm, kad tai yra Dzimdzių vaikai. Kurie nemėgo Dzimdzių, tiems buvo nepakenčiamas ir Margučio turinys. Pav.: Radijogavija, Juokalogija, Teatrologija, Dainobalsija, Kritikomanija, Spėlologija, Garsinimologija… ir kt. Vis tai žodžiai iš Dzimdzių žodyno. Kaip iš šio turinio matyti, Margučio vardas buvo tiksliai parinktas‘, jis margas turiniu, kaip genys, o gal kaip jo Vanagaičio – Vanago vienvardis paukštis vanagas! Margutis pareiškė gražų tikslą, ,,Ne politikas varinėti, ne partijas kovoti, ne asmenis kolioti, bet juoktis, pasakas sekti,, dainas dainuoti, mįsles spėti, garsinti lietuviškumą… kartas nuo karto primins Tau, kas tu esi ir kuo turi būti…“ Ar tas Margučiui pasisekė ir ar sekasi, tegu sprendžia patys Margučio skaitytojai. Mano šio rašinėlio tikslas yra suglaustai perbėgti Margučio veikimą ir jo įtaką išeivijai. 1928 m. balandžio mėn. 40,000 su viršum Margučio buvo išsiuntinėta po plačiąją Ameriką, nemažai pateko jo ir Lietuvon. Salia įvairių „logijų“ buvo ir pora dainų, kurių viena jų ,,Man pasakė karveliukas“ yra labai plačiai dainuojama visoje Amerikoje. Negi galėjo Dzimdzių dainas, tik vieną kartą dainuotas kolonijoje, klausytojai atsiminti. Melodijos buvo daugiausia jau žinomos, nes jos buvo liaudies, bet žodžiai buvo Vanagaičio — Dzimdzio naujai parašyti arba savaip liaudies dainų tekstai pertvarkyti, įpinant amerikiečiams pritaikintų juokų. Kiekvienas Margučio numeris dainos atžvilgiu davė vis kaskart naujo ir įdomaus. Skaitytojai radę čia girdėtų Dzimdzių dainų, kaip bežiūrint jų mokinosi, dainavo kur tik papuolė: ekskursijose, vakaruose, vestuvėse, o vargoninkai su chorais parengimuose. Tūkstančiai skaitytojų Margučio laukdavo su didžiausiu malonumu. Nuo 1932 m, virsta iš mėnraščio dvisavaitiniu, nesumažindamas dydžio, bet dar viršeliais ir popiera gražiau pasipuošdamas. Per tą dešimtmetį Margutis turėjo progos perduoti Dzimdzių dainas mėgėjam dainuoti ir tuo sukūrė glaudžią- ir širdingą Margutiečių šeimą. Ilgainiui Vanagaitis, matydamas, kad yra nemažas skaičius jaunimo, negalinčio lietuviškai skaityti, bet norinčių sekti lietuvių veikimą ir pasimokinti dainuoti lietuviškai, nuo 1930 metų įveda anglų kalba skyrių, kurį paveda vesti S. L. A. jaunuolių kuopai, Marquette Parke, Chicago, Il. Šalia to, verčia lietuvių kalbon „džiadzų“ tekstus ir mokina per Margutį juos dainuoti lietuviškai. Neretai tenka jaunimo vakaruose išgirsti amerikoniškus „džiadzus“ dainuojant lietuviškai.
Pervertę Margučio 10 metų komplektus, visko ten rasime; pasakų, mįslių, galvosūkių, patarlių, komiškiausių dainų, satyros, juokų, Dėdytės su Tetyte pasikalbėjimus įvairiais opiais klausimais, net aštrios kritikos Lietuvos politikos ir meno adresu ir t. t. Gi kiekviename numeryje vis po keletą dainų, Vanagaičio, ar Dzimdzių įdainuotų plokštelėms. Tiesa, daugumas dainų lengvo pobūdžio. Jei pavargęs pralinksmėja dainuodamas ar klausydamas Margučio dainų, tai čia ir yra visas Margučio pasisekimas. Nieks nenori susiraukęs būti, visi nori būti linksmi, nes Amerikoje tokia mada: didžiausia gyduolė nuo daugel ligų yrą linksmumas, juokas ir džiaugsmas, o tą visada pajėgia sukelti didžiuma Margučio dainų. Kiekvienas daiktas tūri dvi puses: geresnę ir blogesnę. Dzimdziai kaikada turėdavo savo programoj ir tokių dalykėlių, buriuos buvo galima vienaip ir kitaip suprasti; tą pat buvo kaikurį laiką ir Margutyje galima pastebėti. Dėl to tai kaikurie asmenys ir spauda puolė viešai Džimdzius ir Margutį. Dėl tų dalykų kai kada spaudoj kildavo gana aštrios polemikos gynėjų su užpuolikais. Kaikada tekdavo ir pačiam Margučiui aiškintis. Kiek pradžioje Margutis buvo juokingas, tiek dabar pasidarė rimtas. Visiškai yra pasikeitęs turinio atžvilgiu. Bendradarbių tarpe turi gana gabių, kurie sugeba daug įdomumo Margutin įnešti.
Savęs išlaikymui Margutis ėmėsi įvairių dalykų. Priedams teikdavo papigintai kaina knygų, gaidų, savo kalendorių ir net plokštelių duodavo, skelbdavo kontestus su stambiais laimėjimais (laivokarte Lietuvon) ir kt. O svarbiausia buvo vaidinimai, daromi kelis kartus metuose pavidalu gegužinių ar šiaip vodevilių ir didesnių sceniškų parengimų. Paskutiniais laikais Margučio vaidinimai sutraukia po keletą tūkstančių žiūrovų. Jų metu kaikada surengiamos savotiškos lenktynės, kurios, europiečio akimis žiūrint, visiškai nesuprantamos, bet šiame krašte galimos, ir Vanagaitis jas gabiai sugebą pravesti. Pav.: storiausių, ploniausių, aukščiausių, žemiausių vyrų ir moterų lenktynės; velykinių margučių lenktynės, kas gražiau numargina; sutartinės, kas gražiau sudainuoja ir t.p. Į tuos vaidinimus įpina choro grupes, kurias, reikalui esant, suorganizuoja, suranda orkestrus pritarti, surenka įvairiausių solistų, ne tik dainininkų, bet ir instrumentalistų, baleto šokėjų ir. t. t.
Margutis leidžia gaidų rinkinius: mokykloms dainelių, chorams, solistams. Iš viso turbūt, bus išleidęs jau tūkstantį su viršum įvairiausių (priskaitant Margutyje per 10 metų leistų ir skyrium). Tiesa, nevisos yra plačiai dainuojamos. Taip pat dar keletą giesmių. Bandė Margutis organizuoti ir gaidų leidėjus, ir pasisekė keletą veikalų tokiu būdu išleisti, kurių išlaidas padengė pavieni asmenys, ar keli susidėję. Paskutiniais laikais, jei kur iš Chicagos Margutiečių grupė, Vanagaičio vadovaujama, išvažiuoja koncertuoti ar vaidinti, tai važiuoja nebe kaipo Dzimdziai, bet kaipo Margučio atstovai. Margutis leido kalendorius ir Namų Daktarą su. gaidų priedu. Gaunamos iš tų knygų ir parengimų pajamos yra sunaudojamos Margučiui leisti. Dabar apie Margutį yra susispietę nemažai inteligentijos — profesionalų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu gelbsti jam. Svarbiausias Margučio nuopelnas, tai lietuviškos radijo valandos, kurias per penkis metus jis ištesėjo duoti kasdien, o dabar jau duoda net iš dviejų stočių. Per jas galima išgirsti įvairių geriausių lietuvių solistų ir solisčių, įvairių juokų, grynos lietuviškos muzikos, sveikatos reikalais ir teisių patarimų, Lietuvos istorijos pasakojimų. Žodžiu, visko, kas lietuviui įdomu. Per Margučio rengiamas valandas teko kalbėti visiems atsilankantiems svečiams Chicagoje iš Lietuvos. Minimos iškilmingai Lietuvos šventės, net viena programą buvo pasiųsta Lietuvon. Kuomet žuvo Darius ir Girėnas, šalia gražiai išleisto Margučio albumo, per radijo buvo keletą kartų rengiami jų žuvimo minėjimai. Margučio radijo yra be galo gyvas Chicagos gyvenime pulsas. Būnant Chicagoje, teko matytį dešimtimis gaunamų padėkos laiškų už gražias programas, bet tarp jų buvo vienas ir toks, kuriame grasinama Vanagaičiui, kad jei jis nenustosiąs toliau taip darbuotis, jam būsią riestai. Girdėjau, kad tokių „paakinimų“ laikas nuo laiko gaunąs. Buvo pradėjęs Margutis leisti sekmadieniais lietuviškas programas visai Amerikai. Gaila, dėl lėšų stokos negalėjo ilgai jų ištesėti, bet visgi gana ilgoką laiką jos buvo teikiamos. Programa būdavo graži, kultūringai atliekama, nedarydavo lietuviams sarmatos, kaip kad didžiuma, nudėvėtus rekordus (plokšteles) griežianti, lyg rodos, kad jau daugiau nieko, be tų kelių rekordų lietuviai neturi. Taip pat daug nusipelnė Margutis, surengdamas 1934 m. rugpjūčio 19 d. „Swift Bridgę of Service“ simfonijos koncertą iš lietuviškų kompozitorių kūrinių. Tokios rūšies koncertas buvo pirmas šiame krašte. Koncertas buvo transliuojamas ir per radijo.
Dar svarbų darbą A. Vanagaitis atliko, sukurdamas išeivijai pritaikintų lietuviškų rekordų. Vos atvažiavus 1924m. tuo jaus pasisekė Vanagaičiui pirmutinius rekordus įdainuoti. Darbas buvo sėkmingas, ilgainiui jis pats ir jo draugai dzimdziai ar margutiečiai yra įdainavę „keletą dešimtų plokštelių. Paties Vanagaičio plokštelių buvo parduota iki 1931 m. sausio mėn. 70000. O jojo pirmutinių plokštelių, kaip „Munšainiukas“, iki 1929 m. liepos mėn. buvo parduota 12000! Columbia Co. buvo nutarusi lietuvišką skyrių visai likviduoti, bet Vanagaičio įdainuotų plokštelių populiarumas privertė jį palikti, nes 1930 m. bendrovės lietuviškų Vanagaičio ir jo draugų įdainuotų plokštelių buvo parduota 150% daugiau, negu kitų tautų plokštelių, paėmus kartu. Šia proga tenka paminėti, kad Vanagaitis savo plokštelėmis sukūrė savotišką lietuviško „džiadzo“ stilių, kuris labai amerikiečiams patinka. Šalia to linksmo pobūdžio plokštelių yra nemaža tautinio pobūdžio, kurių klausant daugybė Lietuvos išsiilgusių žmonelių ašaroja kaip maži vaikai. Man pačiam teko būti keliose vietose liudininku, kur beklausydami apie Darių – Girėną, „Kur Nemunas ir Dauguva“, „Aš už jūrių žiemavojau“, „Plaukia Nemunėlis“, „Leiskit į Tėvynę“ ir kt., verkė seni ir vidutiniai, o mažiukai, nesuprasdami kas per dalykas, klausė vyresniųjų, kas atsitiko, o negavę atsakymo ir jie prisidėjo prie jų draugystės, ir taip verkė visi. Tokiu būdu be galo daug širdžių, Vanagaičio dėka, buvo sugraudinta priminimu Lietuvos šalelės, kuri taip jiems suprantamai apdainuojama. Sunku rasti šeimą, kurioje nebūtų fonografas ir nebūtų Vanagaičio – Margučio rekordų. Suglaudę viską krūvon, gauname vaizdą apie A. Vanagaitį – Margutį kaip apie didelės energijos žmogų, kuris sugeba savo „bizniškais“ gabumais taip tvarkytis, kad suranda savo užsimojimams pritarėjų, padėjėjų, apgynėjų. Tie jojo gražūs darbai patys už save kalba. Už tai nieko stebėtino, jei A. Vanagaitis turi visur draugų ir gerbėjų. Tai įvertindama, Lietuvos valdžia jį apdovanojo tautos vardu Gedimino ordinu. Todėl mums malonų yra sukaktuvių proga prisiminti A. Vanagaičio gražią darbuotę tarp išeivių ir palinkėti jam dar didesnės pasekmės savo darbuose… Tat, Antanai, būk pasveikintas!

*****Taip pat jūsų dėmesiui Raimundo Mariaus Lapo straipsnis apie Antaną Vanagaitį „Draugo” laikraštyje.

Pradėkime nuo to, kad Antanas buvo revoliucionierius. Yra žinių, kad Šakių apylinkėje buvo subūręs jaunimą, kuris savo veikimą grindė grynai lietuviška ideologija. Šį momentą reikia pabrėžti dėl to, kad 1905-tųjų revoliucijos metu garsiai skambėjo ne tik politiniai, bet ir socialiniai, t.y. klasių kovos šūkiai. Atsiminkime, kad Vanagaitis buvo kilęs iš darbininkų, t.y. iš to luomo, kuris socializmui davė daugiausia pasekėjų, tačiau pats Vanagaitis tarp jų nepateko. 1905 m. revoliucija jam pirmiausia buvo lietuvių tautos sukilimas prieš caro priespaudą. Su savo bičiuliais jis skelbė šūkį: ,,Dirbti Lietuvos gerovei” – vėliau tai taps kertiniu jo veiklos akmeniu. Gal sąmoningai, o gal ir ne, lietuvybės bei lietuviškų reikalų supratimas vėliau žymės visą Vanagaičio veiklą.
O ji buvo itin plati – jis buvo vargonininkas ir kompozitorius, dainininkas ir aktorius, žurnalistas ir leidėjas, impresarijus ir ,,recording artist” (kaip kitaip, nepanaudojus angliško termino, būtų galima apibūdinti bene produktyviausią išeivijos muzikantą?), chorvedys ir pirmosios Čikagos lietuvių operos bei Lietuvių rūmų iniciatorius, humoristas ir filosofas, režisierius ir organizatorius, verslininkas ir rinkodaros specialistas, diplomatas ir giliai mąstantis lietuvis patriotas.
Kai Antanas Vanagaitis Laižuvoje susibičiuliavo su Juozu Tumu, ta draugystė tęsėsi iki pat Vaižganto mirties. Jie visą laiką susirašinėjo. Vaižgantas siųsdavo Vanagaičiui į Čikagą savo naujai išleistas knygas. Neužmiršdavo pamaloninti ir nuotraukomis. Ant vienos Vaižgantas užrašė: ,,Šimto talentų vyrui be vieno: nesugebėjusiam lig šiol įsigyti žmonos”. Ilgainiui ir tą ,,šimtąjį talentą” Vanagaitis sau ,,į jaučio odą” įsirašė: 1935 m. jis vedė Liliją Žilvitytę. Beje, apie Liliją mažai ką surasime istoriniuose šaltiniuose. Žinome tik tiek, kad ji buvo tylioji Žozefina napoleoniškojo Vanagaičio šešėlyje. Jei ne ji, vargu ar Vanagaitis būtu galėjęs taip ilgai ir sėkmingai valdyti savo sukurtą ,,Margučio” imperiją. Žilvitytės pėdsakai ,,Margutyje” pastebimi beveik nuo pirmųjų jo įkūrimo dienų 1928 metais. Ji buvo ir aktorė, ir žurnalo bei radijo laidų administratorė, ir net žurnalistė. Vyrui mirus, Lilija sunkiai, iki paskutiniųjų ir beveik viena vežė „Margučio” vežimą (nes jau pokario metais į Čikagą atvykusiems emigrantams ši
žiniasklaida atrodė pernelyg ,,prasčiokiška” ir žemo intelektinio lygio). Vanagaičiai vaikų neturėjo, bet jų scenos ir radijo ,,personažų” – Dėdytės Jeronimo ir Tetytės Daratos – dėka dešimtys tūkstančių Amerikoje gimusių jaunuolių tapo karštais lietuviais patriotais.
Jei Vanagaitis būtų pasilikęs Lietuvoje ir atsidėjęs tik scenos menui, jis būtų galėjęs tapti vienu iškiliausių mūsų aktorių; jei jis būtų pasišventęs tik muzikai – ko gero, turėtume mūsų istorijoje vieną geriausių kompozitorių; jei jis būtų rimtai atsidėjęs spaudai, jo vardas šiandien būtų linksniuojamas tarp gabiausių žurnalistų. Tačiau Vanagaitis pasirinko ne vieną, bet daugelį amatų ar profesijų. Jis nemėgo vienodumo, jam gyvenime reikėjo įvairovės. Tai buvo jo stiprybė ir silpnybė. Be to, tuometiniams Amerikos lietuviams, kurie galbūt nepasižymėjo dideliu išsilavinimu ar intelektu, reikėjo ne siauros srities specialisto, bet kaip tik tokio ,,šimto talentų” žmogaus.
Nuo 1924 m., kai su savo vodevilio teatro trupe ,,Dzimdzi-Drimdzi” atvyko į Ameriką, Antanas Vanagaitis pagarsėjo savo įvairialypiais gabumais.
Satyrinė spauda, radijas, vodevilis, plokštelės – tai buvo visas jo gyvenimas, įkvėpęs ne tik monografiją, bet ir eilinio lietuvių išeivio meilę ir pagarbą.
Šiandien norėčiau atskleisti kiek kitokį Vanagaitį – mažiau girdėtą, o gal ir visai nežinomą.
Nuo pat XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai lietuviai pradėjo masiškai keliauti į JAV ,,laimės ieškoti”, atsirado įvairios organizacijos, susivienijimai, chorai, orkestrai, dramos rateliai. Užuovėją jie galėdavo rasti arba bažnyčių salėse (nors klebonai ne visada būdavo tokiems projektams palankūs), arba pasauliečių svetainėse – ,,saliūnuose” (kaip buvo madinga tais laikais vadinti karčiamas, užeigas).
Vanagaičio galvoje knibždėte knibždėjo mintis įkurti kultūrinį ir visuomeninį centrą. Tą mintį plačiai propaguoti jis pradėjo jau 1926 m. Anot jo, ,,Čikagos lietuviai spėjo per keliasdešimt metų pristatyti daug bažnyčių, svetainių, biznio namų, bankų, gyvenamų namų, auditorijų ir t.t., bet įsigyti sau Rūmų nepajėgė. Lietuvių Rūmais aš noriu vadinti tam tyčia pastatytą ganą erdvų namą, kuriame tilptų mūsų tautiškai dvasinės kultūros pradai. Juk Čikagos lietuviai daug ką nuveikė per savo gyvenimo laiką, todėl reikalinga, kad tas nuveiktas darbas nežūtų… Tokie Rūmai talpintų savyje mūsų praeitį. Turėdami tiek literatūros, dailės, neturime jai vietos. Viskas išmėtyta, išblaškyta.
O juk reikėtų tą viską surinkti ir padėti į saugią vietą. Kuo ne tik mes patys pasidžiaugtum, bet ir vaikų vaikai. Pavyzdžiui, jei mes pastatytume sau Rūmus, kuriuose tilptų muziejus, knygynas, teatras, klubas, tai, be abejo, jie būtų mūsų širdis – centras, kuris ne tik mūsų ainiams, bet ir mums Vanagaičiui rūpėjo įkurti Čikagoje Lietuvių operą. Nors pagal profesiją jis buvo aktorius, neužmirškime, kad Vanagaitis studijavo konservatorijoje ir savo karjerą pradėjo Kauno operoje. Nuo pat 1926 m. jis puoselėjo tą projektą tarp Čikagos muzikų, dainininkų bei visuomenės. Spalio 3 d. įvyko steigiamasis susirinkimas. Deja, kilnių norų nepakako. Po steigiamojo susirinkimo sumanymas liko mirties taške. Savo dienoraštyje Vanagaitis apie operą daugiau nebeužsimena.
1925–1926 m. Vanagaitis rašė dienoraštį. Tas dienoraštis buvo rašomas aforizmų forma –kaip jis pats apibūdino, ,,tuščius puslapius ne dienos įvykiais pamarginsiu, bet stačiai nusikratysiu mane kankinančiomis mintimis”.
Vanagaičio dienoraštis įdomus tuo, kad jis atskleidžia kitą – nelinksmąją – jo charakterio pusę, apie kurią visuomenė nežinojo.
1925 m. „perliukuose” dažnai atsispindi ir Vanagaičio aktoriaus likimas.
,,Didžiausias teatras pasaulyje, tai žemės kamuolys. Žmonija ieško Dievo, o artistai režisieriaus. Mylėti daug lengviau, kaip kad apie meilę dainuoti. Egoizmo viršūnė – artistas. Muzikos garsai gyvuliui teikia žmonišką palaimą.”
Po metų kompozitoriaus mintys pasuko kiek kita linkme. ,,Jei tu žinosi, kas tu esi, žinosi, kas Dievas yra. Ginklas rankoje nekariauja, bet tvarką griauna. Lietuva tai šalis be valdovo – ją gali kiti valdyti dėl to, kad mes kitus valdome. Per prasti žmonės esame, kad save pagerbtume. Kas užmuša kitą, užmuša savyje žmogų. Dabar žmonių kaip ir nėra. Komunizmas gali išauklėti piktadarius gerais žmonėmis, jei jis pats bus saugojamas gerų žmonių. Mokslą žmonės kuria tam, kad nieko nežinotų. Pasaulio didumas priklauso nuo žmogaus fantazijos.”
Kompozitoriaus Vanagaičio gyvenimas – tai nepertraukiama virtinė žygių, drąsių užmojų, kietos kovos ir gerų vilčių. Savo veikloje jis dažnai
skynė gražių laimėjimų laurus. Ta maža, neišdirbta dirva, kurią jis rado vos atvykęs į šią šalį, jo talento dėka buvo paversta plačiu lauku, kuris davė vis naujesnį ir įvairesnį derlių.
Toks buvo Antanas Vanagaitis…

*****

Jūsų dėmesiui pristatome tris Antano Vanagaičio įrašytas plokšteles. Tikėtina, kad visų dainų autorius pats Antanas Vanagaitis.

Antanas Vanagaitis – Eina pati į karčiamą / Mergytę prigavo (Columbia 16078F)

Plokštelė įšleista 1927m. liepos mėn. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.
„Eina pati į karčiamą” – ironiška dainelė apie moterų smurtą prieš vyrus.
„Mergytę prigavo” – linksma dainelė apie nedorėlį bernelį.

Antanas Vanagaitis – Margarita / Be nosies (Columbia 16130F)

Plokštelė išleista 1929m. sausio mėn. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.
„Margarita” – humoristinė dainelė apie ištekėjusią, bet išdykusią Margaritą.
„-Kyla ūpas siekti lūpas,
pabučiuoti jas tuojau.
Akys dega, rankos dreba,
širdis plaka dar smarkiau.”
„Be nosies” – humoristinė dainelė apie lietuvių bendravimo ypatumus.
„-Kaip be nosies aš gyvensiu,
ku darysiu kai pasensiu?
Nesuuosiu nei cibulių,
nei skilandžio, nei šnapsulio” 🙂

Antanas Vanagaitis – Barbora / Kad nėr alaus (Okeh 26054)

Plokštelė išleista 1927m. gruodžio 2d. Okeh Records kompanijoje, JAV.
„Barbora” – šmaikšti dainelė apie pagyvenusių žmonių norą kartais prisiminti jaunystę (Įrašas nekokybiškas dėl pernelyg susidėvėjusios plokštelės).
„Kad nėr alaus” – linksma dainelė apie rūpesčius verdant svečiams alų.