Kategorija: Metų persona

Metų persona – Danielius Dolskis

Paskelbta

Danieliui Dolskiui – 133
Patefonas.lt istorinis tyrimas (atnaujinta)

dolskis2 Danielius Dolskis Danielius Dolskis (tikroji pavardė – Brojdes) (1891 m. balandžio 13 d., Vilniuje – 1931 m. gruodžio 3 d., Kaune) – dainininkas, aktorius, režisierius, rašytojas. Vienas iš Lietuvos estrados pradininkų. Dolskis gimė 1891m. (kitų šaltinių teigimu 1890m.) Vilniuje, žydo verslininko Michaelio (Maušos) ir Beilos Reizos Lewin Brojdes šeimoje.

Vilnietis istorikas Geršonas Taicas papildė Patefono.lt surinktą informaciją istoriniais faktais apie Danieliaus vilniečius tėvus. Kaip matosi iš žemiau esančių, p. Geršono atsiųstų dokumentų kopijų, Danieliaus tėvai gyveno įvairiose Vilniaus vietose – Naujamiesčio gatvėj, Geležinkelio gatvėj, Mato Strašūno gatvėj, Pylimo (Zawalna) gatvėj. Mama nurodyta kaip prekybininkė (kitur siuvėja). Revizijos įraše Beila nurodoma, kaip Danieliaus netikro brolio Berko pamotė. Tai reiškia, kad Beila Lewin buvo Michaelio antra žmona. Be to Danielius dar turėjo netikrą seserį Chaja-Sarą. Iš Beilos asmens pažymėjimo taip pat matoma, kad ji Izaoko Levino ir Meiros duktė, gimus 1871 m. Šalčininkuose ir Vilniuje gyvenusi nuo mažų dienų. Gyvendamas Lietuvoje lygtais buvo vedęs krikščionę apie ką byloja muzikos namų „Homokord” užuojauta (straipsnio apačioje).

Mauso-Brojdes-seima-1900m.-Vilniaus-zydu-revizijoj D. Dolskio tėvo Maušo Brojdes šeima 1900m. Vilniaus žydų revizijos sąraše.

 

Bejlos-Brojdes-1915-m.-asmens-pazymejimas2 D. Dolskio mamos Beilos Brojdes 1915 m. asmens pažymėjimas

 

Bejlos-Brojdes-1915-m.-asmens-pazymejimas D. Dolskio mamos Beilos Brojdes 1915 m. asmens pažymėjimas kita pusė

 

Belos-Brojdes-1919-m.-prasymas-asmens-pazymejimui-gauti D. Dolskio mamos Beilos Brojdes 1919 m. prašymas asmens pažymėjimui gauti

 

Bejle-Brojdes-1929-m.-israsas-is-Vilniaus-gyventoju-registro D. Dolskio mamos Beilos Brojdes 1929 m. išrašas iš Vilniaus gyventojų registro

 

19391020-Bejla-Brojdes-mirties-irasas-Vilniusm 1939.10.20 D. Dolskio mamos Beila Brojdes mirties irašas Vilnius

 

Danielius Dolskis Sankt Peterburge

danielius_dolskisdidelis Danieliaus Dolskio rusiška koncertinė afiša

 

Nėra tiksliai aišku kada Danielius atsikraustė į Sankt Peterburgą. Mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. 1911 m. debiutavo Sankt Peterburgo vasaros estradoje. Tais pačiais metais pradėjo savo pasirodymus „Palas” teatre-kabarete (įkurtas 1910.12.18, dabar Muzikinės komedijos teatras) – vaidino teatro operetėse, pasirodydavo teatro restorane-kabarete parodijuodamas įžymius to meto visuomenės ir politikos veikėjus.

D. Dolskio adresas Sankt Peterburge 1909m.

D. Dolskio adresas Sankt Peterburge 1910m.

Kaip matome pagal iškarpas iš 1909-10m. paruoštų spaudai Sankt Peterburgo adresų žinynų „Ves Peterburg 1910” ir „Ves Peterburg 1911”, Danielius Brojdes, greičiausiai kartu su savo giminaičiais – provizorium Moisėjum Brojdes ir jo dukra Vera, gyveno adresu Sankt Peterburgas, Ivanovskaja g. 13. Knygoje pažymima, kad jis žurnalistas ir tai dar kartą patvirtina, kad 1909-10m. Danielius dar nebuvo scenos artistas.
Pagal iškarpą iš 1911m. paruošto spaudai Sankt Peterburgo adresų žinyno „Ves Peterburg 1912” dvidešimtmetis Danielius Brojdes persikraustė kitur – adresu Sankt Peterburgas, Černyševo skersgatvis 20 (dabar Lomonosovo g.). Knygoje pažymima, kad jis jau „Palas” teatro artistas. Tas pats nurodoma ir 1912m. paruoštame žinyne.

160″ D. Dolskio adresas Sankt Peterburge 1911m.

D. Dolskio adresas Sankt Peterburge 1916m.

1916m. paruoštame spaudai žinyne „Ves Peterburg 1917” Danielius su ta pačia kompanija jau gyvena Nikolajevskaja g. 16 (dabar Marato g.). Be jau minėto provizoriaus Moisėjaus ir jo dukros Veros dar minima provizoriaus žmona Freida.
Danielius vėliau karjerą tęsė prabangiame naktiniame Sankt Peterburgo „Villa Rode“ restorane su vasaros estrada, kuris priklausė Grigorijaus Rasputino draugui Adolijui Rode. Reklaminiuose leidiniuose buvo apibūdinamas kaip Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis, tuomet jam buvo tik 20 metų. Gastroliavo Maskvoje, Kijeve ir Odesoje.
Buvo Sankt Peterburgo dramos rašytojų ir kompozitorių sąjungos narys.
Danielius Dolskis savo scenos karjerą Sankt Peterburge pradėjo kaip kupletininkas (kupletistas). Žodis „kupletininkas” Lietuvoje skamba kažkiek nerimtai, tačiau būtent nuo kupletininkų prasidėjo šiuolaikinės estrados istorija.
Kupletininkų programą dažniausiai sudarydavo komiški pasakojimai, lengvo turinio dainelės pritariant fortepijonui ar orkestrui, jumoristinės miniatiūros, įvairių asmenų parodijavimas. Kupletininkų programos Rusijoje pradėjo atsirasti po 1905m., panaikinus caro cenzūrą. Danieliui suaugus, Sankt Peterburge jau buvo palikę savo pėdsaką keletas kupletininkų. Iš žymesnių to meto Rusijos imperijos kupletininkų galima būtų paminėti Dmitrijų Bogemskį (1878 – 1931) ir Stanislavą Openchovskį-Sarmatovą (1874 – 1928), kurie tikrai galėjo padaryti įtaką Danieliaus kūrybiniam pasirinkimui.
Žiniasklaidoje rašoma, kad prieš pradedant artisto karjerą mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, tačiau ankstyva žurnalisto ir artisto karjera leidžia tuo abejoti.
1918m. gastroliavo Odesoje.

Namas Sankt Peterburge, kuriame 1911m. gyveno Dolskis

Namas Sankt Peterburge, kuriame 1916m. gyveno Dolskis

Danieliaus Dolskio kelionė po Europą – Ryga, Odesas, Charkovas, Sofija, Berlynas, Belgradas ir Paryžius.

Manoma, kad po Spalio revoliucijos, Danielius persikėlė į Konstantinopolį, o iš jo į Bulgariją. Tačiau kaip matome iš to meto žiniasklaidos, Danielius keliavo po Europą.
1917 m. liepos 20 – rugpjūčio 10 dienomis Danielius Dolskis aplankė Rygą, kur rodė savo jumoristinę programą Rygos „Intymiam” teatre.

D. Dolskio pasirodymo reklama Rygos \’Intymiam\’ teatre 1917.07.29 laikraštyje \’Baltijas vestnesis\’

1918 m. vaidina Odesoje

1919 m. rugsėjo 4 d. Danielius pasirodo Charkovo teatre „Grotesk” su komedija „Дамская болтовня” (Moterų plepalai)

1922m. balandžio mėnesį pasirodė Sofijos teatre „Maksim”. Bulgarijos rusų emigrantų laikraštis „Russkoje delo” 1922.04.23 numeryje pagyrė Dolskį už tai, kad jis savo programoje „nesivaiko pigios sėkmės, yra kultūringas artistas, kruopščiai atidirbęs kiekvieną savo didelio pasirodymo numerį”.

1923m. Danielius Dolskis atvyko į Berlyną. Čia dainavo ir vaidino rusų emigrantų renginiuose, restoranuose, vakarėliuose ir net operetėje. Taip pat išbandė teatro režisieriaus profesiją.
Patefonas.lt savo istorinių tyrinėjimų metu aptiko, kad Danielius Dolskis vos atvykęs į Berlyną greitai įsiliejo į vietinės rusų bendruomenės kultūrinį gyvenimą, pradėjo dalyvauti rusų emigrantų meno ir literatūros ratelyje ir jau 1923m. gegužės 18d. pasirodė Berlyno „Schubert-Saal” koncertų salėje kartu su keletu kitų rusų kilmės menininkų – Istomina, E. A. Chovanskaja, A. Bojtler ir I. Issarov.
Tačiau Dolskis Berlyne ilgesniam laikui iškart neapsistojo. 1923m. rugsėjo 28d. apie D. Dolskį jau rašo Serbijos rusų laikraštis „Novoje vremia”. D.Dolskis – Belgrado rusų teatro-miuzikholo artistas. Kartu su kitais artistais vaidina skeče „Kogda imejut starovo muzha” („Kai vyras senas”), o programą pristato serbų kalba. Spalio mėnesį su ta pačia trupe vaidina I. Kalmano operetėje „Silva” bei Sidnėjaus Džonso operetėje „Geiša”.
1925m. jau randame informaciją apie D. Dolskį Berlyne. 1925m. balandžio 15d. solinis D. Dolskio renginys Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, pavadinimu „Džiaugsmingas trečiadienis su D. Dolskiu”. Tų pačių metų gegužės 27d. ten pat įvyko renginys pavadinimu „Atsisveikinimo vakaras su D. Dolskiu” (galbūt dėl išvykimo į Paryžių).
Gyvendamas Vokietijoje Dolskis savo jėgas išbandė teatro režisieriaus rolėje. Tai patvirtina Vokietijos rusų emigrantų kronikos žinutė apie sėkmingą rusų emigrantų teatro-kabareto „Karussell” pasirodymą 1925m. spalio 7d. Štutgarte su D. Dolskio režisuotu spektakliu „Vokrug sveta” („Aplink pasaulį”).
1926m. surengė savo pasirodymą Paryžiuje, viešbutyje „Majestic”.
1926m. balandžio 9d. Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, įvyko benefisas skirtas Danieliaus Dolskio 15-os metų scenoje jubiliejui pažymėti. Buvo rodoma operetė „Korol veselitsa” („Karalius linksminasi”) su pačiu D. Dolskiu pagrindiniame vaidmenyje. Spektaklyje taip pat dalyvavo V. M. Šuvalova, Sara Lin, A. A. Murskij, N. E. Švejdel ir kt. Ši žinutė koreguoja Lietuvos žiniasklaidoje minimą D. Dolskio biografiją ir patvirtina, kad Danielius Dolskis Sankt Peterburgo vasaros estradoje debiutavo ne 1914m. kaip buvo rašoma iki šiol, o trimis metais anksčiau – 1911m.
1926m. balandžio 14d. Dolskis koncertavo Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, kartu su V. M. Šuvalova.
1926m. balandžio mėn. gale Danielius vėl aplankė Rygą. Programa buvo rodoma balandžio 27 – birželio 2 dienomis Rygos kino teatre „Forum” (Skolas ir Elisabetes gatvių sankryža).

D. Dolskio pasirodymo Rygos kino teatre ‘Forums’ reklama laikraštyje ‘Latvijas sargs’ 1926.04.28

1927m. Danielius pradėjo dalyvauti renginiuose, kurie vyko vokiečių – rusų draugijos patalpose Berlyne, adresu Prinzregentenstr. 1. 1927m. vasario 2d. ten įvyko naujos kabareto programos premjera. Programoje buvo keli D. Dolskio numeriai. Vasario 19d. Dolskio solinis vakaras. Kovo 14d. N. F. Grinevskij skirtas vakaras, dalyvaujant D. Dolskiui. Balandžio 28d. D. Dolskio jumoreskų ir satyrų vakaras. Birželio 4d. Dolskis, kartu I. S. Rejf, Elena Tipel, N. F. Grinevskij, N. E. Švejdel ir kitais, suvaidino populiarių to meto jumoristų Leri ir Žak Nuar kūrinį „Obozrenie iz vsech obozrenij” („Visų apžvalgų apžvalga”).
1928m. vasario 10d. Berlyno restorane „Erliko”, adresu Viktoria-Luise-Platz 11, Danielius Dolskis ir Jurij Morfessi pristatė naują čigoniškų dainų programą. Programoje taip pat dalyvavo artistai A. Bloch, Li, Panova ir Mercholenko. Vasario 16d. ten pat kartu su Jurij Morfessi pristatė naują programą „Linksmasis ketvirtadienis”.
1928m. kovo 10d. Berlyno restorane „Adlon”, adresu Unter den Linden 1, Dolskis kartu su kitais artistais pasirodė inžinierių baliaus programoje. Tą pačią dieną pasirodė kartu su Jurij Morfessi restorano „Erliko” programoje.
1928m. kovo 11d. Berlyne, „Valencia Palast” salėje, kartu su Ksenija Desnickaja organizavo labdaros balių, pavadinimu „Russkij Berlin”.
1928m. lapkričio 11d. Berlyne, „Kaiserhof” viešbutyje, D. Dolskis kartu su A. Vertinskiu ir daugeliu kitų artistų dalyvavo dideliame rusų spaudos baliuje
1928 m. suvaidino princo Kurbskio tarną Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ („Adjutant des Zaren“). Filmas buvo baigtas filmuoti 1928m. lapkričio 14d. Premjera įvyko 1929m. vasario mėn.

Caro-adjutantas Danielius Dolskis Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ (1928) Caro-adjutantas3 Danielius Dolskis Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ (1928) Caro-Adjutantas Danielius Dolskis Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ (1928)

 

1928m. gruodžio 19d. Berlyno teatre „Neues Theater am Zoo”, adresu Jebenstr. 2, Danielius Dolskis debiutuoja naujoje kompozitoriaus ir pianisto Rudolfo Nelsono (1878 – 1960) operetėje „Weißt du was? – wir heiraten!” („Ar žinote? Mes tuokiamės!”). Libretas Franz Landry ir Richard Rillo.
1929m. Sausio 13d. Berlyno „Esplanade” viešbutyje Dolskis su kitais artistais dalyvauja naujametiniame Rusijos piliečių Vokietijoje pagalbos draugijos renginyje. Tai ko gero yra paskutinis renginys Berlyne, kuriame Danielius Dolskis dalyvavo prieš persikraustant gyvent į Lietuvą.
Tačiau persikraustymas į Lietuvą nereiškė, kad Dolskis niekada negrįžo į Berlyną. D. Dolskis dar kartą trumpam grįžo į Berlyną 1930m. 1930m. birželio 10d. Berlyno teatre „Wallner-Theater”, adresu Wallner-Theater-Str. 35, jis dalyvavo Jacob Gordin (1853-1909) dramos „Mirele Efros” premjeroje. Be D. Dolskio spektaklyje vaidino Z. A. Gordon, Strujskaja, Azarov, B. A. Alekin, Ju. Džanumov ir Galickaja.
1930m. liepos pradžioje Sopote (tuometinėj Vokietijos teritorijoj), „Indra palast” salėje sėkmingi D. Dolskio pasirodymai su vokiškų dainų programa. Galima numanyti, kad Sopote Dolskis buvo sustojęs pakeliui, grižtant iš Berlyno į Kauną.
Yra žinių, kad Berlyne D. Dolskis vedė rusų aktoriaus Michailo Čechovo buvusią žmoną, vokiečių aktorę Olgą Čechovą (1897 – 1980). Bet ar kartu su ja atvyko į Kauną ir ar būdamas Kaune vis dar buvo vedęs, žinių nėra.

Danielius Dolskis Lietuvoje

Эхо-3-июля-1927

Dolskio pasirodymo Kauno miesto sode reklama ‘Lietuvos žinios’ 1926.08.13

D. Dolskio koncerto Šiaulių ‘Lyros’ kino teatre reklama. ‘Šiaulių naujienos’ 1926.08.22

Iki šiol visur buvo rašoma, kad Dolskis į Lietuvą atvyko 1929 metais. Patefonas.lt, savo istorinių tyrinėjimų metu aptiko dar vieną sensacingą faktą apie tai, kad Dolskis dar iki 1929m. lankėsi nepriklausomoje Lietuvoje. Danielius Dolskis 1926m. rugpjūčio mėnesį gastroliavo Kaune ir Šiauliuose, apie ką byloja laikraščiuose „Lietuvos žinios” ir „Šiaulių naujienos” išspausdintos Dolskio pasirodymų reklamos. Kaip matome D. Dolskis pasirodė su Aleksandro Vertinskio atliekamų kūrinių programa. Savo programoje D. Dolskis parodijuodavo Aleksandrą Vertinskį ir atlikdavo jo kūrinius. Danieliui tai tikrai nebuvo sudėtinga, nes jis gerai pažinojo Vertinskį. Beje, pats Aleksandras Vertinskis, to meto spaudos tituluojamas „moterų numylėtiniu”, 1925-26m. liepos mėnesiais bei 1929-32m. rugsėjo-spalio mėnesiais koncertavo Kaune. Įdomu dar tai, kad šitie Dolskio pasirodymai vyko vos pasibaigus A. Vertinskio gastrolėms Kaune. Galbūt Dolskis atvyko į Kauną kartu su A. Vertinskiu…

D. Dolskio pasirodymų ciklo su nauja programa

1929 metus ko gero būtų galima laikyti D. Dolskio atvykimo į Kauną pastoviam gyvenimui metais. Atvykti į Kauną Dolskį paskatino susitikimas su tuo metu Berlyne studijavusiu kauniečiu smuikininku Danieliumi Pomerancu. Atvykėlis iš Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę atnešė puikaus artisto įvaizdžio pavyzdį – buvo gražus, plastiškas ir jausmingas, elegantiškas ir išsilavinęs. Supratęs, kad Kauno publikai nebeužtenka vien rusų kalba atliekamų parodijuojamo A. Vertinskio numerių, pradėjo įtraukti į savo repertuarą tuo metu Europoje bei Rusijoje populiarius pramoginius kūrinius. Pats stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Ričardui Mironui padedant, rašė jiems lietuviškus tekstus. 1930m. rudenį kartu su kitais artistais pasirodydavo divertismente „Saturno” kino teatre. 1930m. žiemą parengė solinį divertismentą (programą) lietuvių kalba pavadinimu „Mes su Jonu Valstybės teatre ir lietuviško kaimo vaizdeliai”, kuri buvo rodoma Kauno kino teatre „Triumfas” (Laisvės al. 60, savininkas B. Kupricas) prieš kino seansą. Programos premjera įvyko 1930m. gruodžio 15d. Tačiau ir naujoje programoje Dolskis neatsisakė A. Vertinskio parodijavimo, kuris užėmė dalį naujos programos, nes publikai matyt labai patiko talentingos, tuo metu populiaraus vakarų Europoje, Aleksandro Vertinskio dainų parodijos.
Danielius Dolskis dainavo Kauno „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranuose, „Konrado” kavinėje, kino teatruose „Triumfas” ir „Saturn” (A. Juozapavičiaus 78).

D. Dolskio divertismento Kauno kino teatre ‘Saturn’ reklama ‘Lietuvos aidas’ 1930.08.29

Netrukus labai išpopuliarėjo. Jo dainos „Leisk man” „Lietuvaitė“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Elyte, tu meili“ ir kitos tapo lietuviškos estrados klasika. Dolskis puikiai perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Nuovadoje“, „Trečios klasės vagone“). Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų – Dolskio pasirodymai tuos lūkesčius puikiausiai atitiko. Artistas ne tik suteikė populiariems šlageriams lietuvišką turinį, bet ir savo eilėmis išaukštino lietuvaitės grožį, lyriniuose, švelniai erotiniuose dainų tekstuose atsirado lietuviškų moterų vardų – Onytė, Marytė, Katrytė…

To meto spauda rašė: ,,Kas vakarą prisirenka pilna „Versalio“ salė. […] Iš tikrųjų tai yra nepaprastų gabumų žmogus, jis per pusę metų ne tik puikiai išmoko lietuvių kalbą, bet ir sukūrė savaimingą lietuviško kupleto ir pasakojimo žanrą, kurių mes iki šiol neturėjome. Ką mes galėjome išgirsti vadinamosiose „mažosiose scenose“ iki Dolskio?! Mes klausėmės programos visokiausiomis kalbomis, tik ne lietuviškai. O jei ir lietuviškai, tai geriau jau neminėsiu. O tie Lietuvos artistai, kurie galėtų ką nors gero duoti „mažajai scenai“, to padaryti negali, nes jie visa siela yra atsidavę didžiajai scenai.“
Artistas nepasižymėjo ypatingu balsu, tačiau jo dikcija buvo nepriekaištinga. Dolskio dainavimas kartais pereidavo į išraiškingą deklamaciją – jis buvo kompiliacijos meistras, siekdamas įtaigumo pasitelkdavo visas savo talento dovanas. Publiką traukė jo pasakojimo būdas, mimika, veido deformacija, išmonės. „Taip save valdyti, kiekvienam momentui iššaukti savy gryną, natūralų juoką, užkrėsti tuo juoku visą auditoriją, priversti ją net verkti iš juoko – tas Dolskio ginklas buvo vertingas ir kilnus“ („Septynios meno dienos“, 1931 Nr. 75).
Apie D. Dolskio pastangas sulietuvinti mažąją sceną rašė vienas iš žiūrovų „Lietuvos aide” 1930m. rugsėjo 23d. – „Šitą spragą pastėbėjo ir svetimšaliai, tikriau pasakius — svetimšalis. Kai kuriuose Kauno restoranuose ir kinematografuose gastroliuoja p. DanieIius Dolskis. Iki šiol kauniškė publika girdėjo jį pasakojant iš estrados savo linksmus anekdotus rusiškai. Tik staiga, visiškai netikėtai jis savo repertuarą sulietuvino. Iš visų Kauną lankiusių svetimšalių to žanro artistų Dolskis pirmas pasiryžo pramokti lietuviškai, kad ir lietuviškąją, rusiškai nesuprantančią auditoriją, nenuskriaustų. Žinoma, tuo Dolskis turi didelį ir visiškai nusipelnytą pasisekimą. Teko jį girdėti ir – net labai malonu tai pabrėžti — jis kalba lietuviškai nė kiek neblogiau už vieną kitą dramos artistą, kuriems nelabai kartais pavyksta žmoniškai ištarti lietuviškus žodžius. Svetimomis plunksnomis, žinoma nepasipuoši, bet kol savosios dar neišdygo, nevenkime ir svetimųjų. Bent svetimšaliai nebesakys, kad restoranuos, ar kinematografuos lietuvius visiškai rusifikuoja. Dolskis senas jumoristiškų apysakaičių pasakotojąs, dirbęs ne tik mažojoj scenoj, bet ir ekranui, plačiai pažįstamas ir išgarsėjęs pas mus, žinoma, praskrendantis paukštis, bet jis per mėnesį kitą išmokęs lietuviškai ir divertismentuose pasirodęs su lietuvišku repertuaru be abejojimo bus pavyzdys ir kitiems gastrolieriams, be to paakins ir mūsiškius, kurių tarpe nemaža rastųsi tinkamų tam darbui ir mėgstančių jį jaunų vyrų.”
Likus porai savaičių iki mirties planavo pradėti savo pasirodymus Lietuvos radiofone. Ar spėjo pradėti nežinoma.

Užuojauta nuo M. Hofmeklerio ‘Lietuvos aide’ 1931.12.04

Danielius Dolskis mirė Kaune, 1931m. gruodžio 3d. Po pasirodymo „Versalio“ kavinėje sušilęs išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu; mirė staiga, sirgęs vos keletą dienų.
Artistas paliko neįkainojamą savo meno liudijimą – šešiolika šelako plokštelių su 32 kūriniais. Pirmosios plokštelės buvo įrašytos 1929m. Berlyno „Homocord“ įrašų kompanijoje. Paskutiniosios, 1931m. kovo mėn. Londono „Columbia Graphophone“ įrašų kompanijoje. Jas įrašė su „Metropolio“, „Homocord“ firmos, J. Nikolajevskio orkestrais.
Palaidotas Senosiose Kauno žydų kapinėse Radvilėnų plente.

19311203-Danieliaus-Dolskio-mirties-metrikaim 1931.12.03 Danieliaus Dolskio mirties metrikai Kaune

 

Homokord-uzuojauta-zmonai Muzikos namų užuojauta D. Dolskio žmonai Marijai, Jurgio dukrai, Dolskienei. 1931.12.03 laikraštis "Echo"

*****

Patefonas.lt, apžvelgęs nemažą Danieliaus Dolskio gyvenimo faktų bei išanalizavęs tarpukario nepriklausomos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, reziumuodamas mano, kad Danielius Dolskis tam laikotarpiui buvo be galo talentinga asmenybė, kuri galėjo rasti vietą bet kurioje to meto Europos šalyje. Tačiau likimas lėmė, kad savo Gulbės giesmę Danielius Dolskis sugiedojo 30-ųjų Kaune.
Danielius Dolskis per savo karjerą aplankė nemažai miestų-megapolių – Rygą, Berlyną, Paryžių, Belgradą. Ir ko gero, kiekvienam iš jų jis galėjo turėti sotų ir prasmingą gyvenimą. Tačiau tų miestų rusų bendruomenės, prie kurių šliejosi Danielius, buvo kupinos panašaus ar aukštesnio lygio talentų. Tad natūraliai egzistavo ir scenos konkurencija. Gi Kaunas, į kurį Danielius atvažiavo gyventi 1929m., buvo vis dar be galo provincialus. Nebuvo čia nei kabaretų, nei varjete, nei vietinių mažosios scenos žvaigždžių. Nebuvo ir talentingų artistų, pabėgusių iš bolševikinės Rusijos. Tad Danielius greitai suprato, kad čia dar plyti nearti dirvonai, kuriuos pradėjus arti, galima tapti ryškia provincialiosios Lietuvos pramoginio žanro žvaigžde. Ir ta žvaigždė žibės daug ryškiau nei tuose rusų emigracijos megapoliuose kur yra daug talentingų emigrantų (Pvz. moterų numylėtinis, charizmatiškasis D. Dolskio draugas Aleksandras Vertinskis taip ir neįleido savo šaknų nė vienoje užsienio šalyje).
Taip ir atsitiko, žvaigždė čia sužibėjo ir butų sužibėjus dar ryškiau, jeigu ne staigi mirtis. Belieka džiaugtis, kad tie du metai, D. Dolskio praleisti Kaune, padarė nemažą postūmį Kauno pramoginiam gyvenimui, kuris vėliau galėjo puikuotis ne tik puikia Opera, bet ir naujai iškilusiais mažosios scenos talentais, tokiais kaip A. Šabaniauskas, A. Dvarionas, broliai Orantai ir kt.

Taip pat rekomenduojame pažiūrėti archyvinę 1989 m. Lietuvos telvizijos laidą skirtą Danieliaus Dolski atminimui:

Miniportretas. Danielius Dolskis.

 

*****

Laikraštis

D. Dolskio koncerto Klaipėdoje reklama. ‘Lietuvos aidas’ 1931.03.24

 

Sekmadienis-apie-Dolskio-mirti Savaitraštis ‘Sekmadienis’ 1931.12.06 Straipsnis apie D. Dolskio mirtį

 

Lietuvos-aidas-apie-Dolskio-mirti Augustino Griciaus Pro memoriam D. Dolskiui ‘Lietuvos aide’ 1931.12.04

 

 

Žinutė apie D. Dolskio mirtį ‘Dienoje’ 1931.12.06

Apie D. Dolskio mirtį ‘Dienos naujienos’ 1931.12.04

Jūsų dėmesiui pristatome dvi 1931m. kovo mėn. Columbia (Anglija) įrašų kompanijoje išleistas plokšteles – Danielius Dolskis ir „Lietuvos” viešbučio restorano “Metropolis” orkestras, vadovaujamas M. Hofmeklerio – Gegužinė / Su armonika į Braziliją (Columbia DM2056) ir Lietuvaitė / Leisk man” (Columbia DM2061)

Gegužinė
Vienos duonos neužtenka,
Reikia biški ir barankų.
Jaunas žmogus biški glušas,
Taigi reikia ir dėl dūšios.Per savaitę prasitrynęs,
Pasiilgsta gegužinės.
Ir sekmadienio sulaukę,
Kožnas gegužinėn traukia.Širdys verkia, oras geras,
Kožnas velkas po gitarą,
Kožnas veda savo mielą –
Vot ir gegužinės diela.Lig dvylikės menkas ūpas,
Kožnam buterbrodai rūpi
Ir valstybinis kitimas
Po truputį augti ima.Kai gerai jau įdienoja,
Kožnas daros tvarkoje,
Kožnas darosi malonus,
Pas kiekvieną naujas tonas. O vėliau blogiau jau daros –
Ima skraidžioti gitaros,
O tarp jų su triukšmu pinas
Mylimos ir mandolinos.		 Ot, Šėtone, tau tai duosiu!
Ko tu lendi prie manosios?!
Ir pakėlęs buteliuką
Atsitraukia, galvą suka.Pamėginki tu, prūsoke,
Tu nė nusispjaut nemoki!
O iš kur tu sužinojai,
Kad ana tikrai tavoji?Kožnas aiškinas paeiliui –
Ar su bonka, ar su peiliu.
Kol suskaito visus griekus,
Žiūri, draugas ir palieka.Čia už vieną, čia už kitą
Dabar parašysim kvitą.
Ir po naujos ofenzyvos
Draugas guli nebegyvas. Gegužinė laukti lieka,
Trys negyvi, viens palieka.
O tos kelios mylimosios
Ilgai vaikščioja be nosių.
Lietuvaitė
Viską mačiau
Ir visur važiavau,
Visam pasauly
Aš visų tautų gražuoles pažinau.London, Berlin,
Ryga, Pariž, Talin…
Nors gražuolių aš nemaža sutikau,
Tik Lietuvoj sau idealą užtikau.Lietuvaitė – gėlė gražių lankų.
Tartum auksas spalva tavo plaukų,
Tavo akys – dangus mėlynas,
Jos kaip toliai beribiai Lietuvos.  Lietuvaite, sapnuoju tik tave,
Tavo akys žavėjo taip mane.
Lietuvaite, aš tavo vergas,
Mano širdis priklauso tau!		 Ieškojau vis,
Kam atiduot širdis,
Kuriai gražuolei
Mano meilės žvilgsnis amžinai nuskris.Bet pagaliau
Čionai atvažiavau
Ir kai lietuvaites aš čia sutikau
Ūmai visas kitas gražuoles užmiršauLietuvaitė – gėlė gražių lankų.
Tartum auksas spalva tavo plaukų,
Tavo akys – dangus mėlynas,
Jos kaip toliai beribiai Lietuvos.  Lietuvaite, sapnuoju tik tave,
Tavo akys žavėjo taip mane.
Lietuvaite, aš tavo vergas,
Mano širdis priklauso tau!

Paminklas Danieliui Dolskiui Kauno Laisvės alėjoje

Danieliaus Dolskio kapas Kaune

Metų persona – Antanas Šabaniauskas

Paskelbta

Antanui Šabaniauskui – 110

Antanas Šabaniauskas (1903 m. gruodžio 20 d. Jurbarke – 1987 m. vasario 9 d., palaidotas Rokantiškių kapinėse) – Lietuvos estrados dainininkas, vienas iš estrados pradininkų.
Dainavimo pradėjo mokytis pas Jurbarko katalikų bažnyčios vargonininką Joną Pocių. Pas jį mokėsi kol baigė Jurbarko progimnaziją. A. Šabaniauską motina augino viena ir lėšų leisti į mokslus neturėjo. JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. A. Šabaniauskas nuvykęs Italijon, sėkmingai įstojo į saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste. Po dvejų metų A. Šabaniauskas persikėlė mokytis į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas D. Andželinį. 1927 m. maestro grįžo atgal į Lietuvą. Muzikologas V. Venckus teigia, kad tolimesnį maestro likimą nulėmė atsitiktinumas. Plaukiant laivu iš Jurbarko į Kauną A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka”. Jį pastebėjo ir stoti į operos chorą pakvietė tuometinis Valstybės teatro dramos režisierius Borisas Dauguvietis.
Populiarumą A. Šabaniauskui atnešė įrašytos plokštelės. Laisvu nuo repeticijų metu jis dainavo A. Mikulskio vadovaujamame oktete. 1931 m. anglų kompanija „Columbia Graphophone“ atvyko įrašyti keletą šio kolektyvo atliekamų dainų. Įrašų metu pastebėję A. Šabaniauską kompanijos atstovai pasiūlė jam įrašyti keletą plokštelių. 1933 m. gruodžio mėn., Londone, firmoje „Columbia Graphophone“, jis įrašė pirmąsias 12 solinių plokštelių, į kurias pateko 24 populiarūs šlageriai. Jam akompanavo kompanijai „Columbia Graphophone“ priklausantis orkestras. 1936 m. lapkričio mėn. Londone, firmoje „The Gramophone company” maestro įdainavo 5 plokšteles pažymėtas „His master’s voice” ženklu. Paskutines 10 plokštelių su 20 populiarių šlagerių ir vieną plokštelę su 4 liaudies dainom A. Šabaniauskas įrašė 1938 m. kovo mėn., Londone, firmoje „Columbia Graphophone“.

A. Šabaniausko plokštelių reklama laikraštyje XX amžius 1936.12.17

Nuo 1927 m. rudens A. Šabaniauskas pradėjo profesionalaus dainininko karjerą. Pirmus metus dainavo chore. Vėliau pasirodė pirmieji epizodiniai vaidmenys operose – D. Verdžio Traviata, M. A. Šarpantjė Luiza.
Iki Antro pasaulinio karo A. Šabaniauskas dainavo „Metropolio“, „Versalio“ restoranuose. Vasarą pasirodydavo Vytauto parke organizuojamuose koncertuose. Kauno radiofonas grojo jo dainuojamas dainas.
Nuo 1946 m. gyveno Vilniuje, dainavo Operos ir baleto teatre, 1950–1960 m. Filharmonijos chore. Po koncerto Rokiškyje parašytas skundas į laikraštį „Tiesa“ buvo pretekstas atleisti maestro iš Filharmonijos, jam buvo uždrausta viešai dainuoti nuo 1960 iki 1971 m.
Į Lietuvos estrados sceną A. Šabaniauskas grįžo 1971–1972 m. sandūroje. Po ilgos pertraukos A. Šabaniauskas uždainavo „Dainavos” naktiniame bare sutinkant naujuosius 1972 m. Nuo tada estrados solisto karjera daugiau nenutrūko. Dainavo „Dainavos“ ir “Šaltinėlio“ restoranuose.

Lietuvos estrados legenda buvo tikra žvaigždė su savo silpnybėmis, meilės romanais ir nuotykiais. Pirmoji estrados dainininko žmona Bronė Mačiulytė už vyrą buvo jaunesnė trejais metais. Pora susipažino, kai mergina dar mokėsi „Aušros“ gimnazijoje. Susituokė 1929 metais.
Artimieji prisimena, jog netrukus A.Šabaniauską užgriuvęs populiarumas šeimai tapo išbandymu. Su šlagerių atlikėju visi norėjo susipažinti, jį pavaišinti. Žmonos prižiūrėtas dainininkas visada atrodydavo madingas, pasitempęs. Buitimi ir namais rūpinosi taip pat žmona. Vyras buvo nepraktiškas, tikras menininkas. Pasakojama, jog kartą, gavęs didelę pinigų sumą iš JAV, dalį jų per naktį pralošė Vasario 16-osios gatvėje buvusiuose lošimų namuose. Už likusius įsigijo valgyklą Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe. Ten maitinosi karininkai ir policininkai. Tačiau valgykla bankrutavo. Žmona nesuprasdavo, kaip vyras gali šypsotis kitoms moterims, su jomis flirtuoti.
Pora išsiskyrė po vienuolikos bendro gyvenimo metų. Dukrai Daliai buvo aštuoneri, Ramintai – vieneri metai. Dainininkas ir po skyrybų rūpinosi pirmąja šeima.
Antra mylimoji tuomet 23-ejų metų Vanda Kovčincaitė lemtingos pažinties metu dirbo kasininke žuvies parduotuvėje, vėliau – stoties restorane. Prieš tuoktuves – kasininke ir bufetininke legendiniame restorane Versalyje“, kur dainuodavo ir A.Šabaniauskas. Pora susituokė 1941 metais. Pasakojama, jog ir antrajai žmonai teko toleruoti didžiulį kitų moterų dėmesį, bet pavydo scenų ji nekeldavo. Prisiminimuose rašoma, jog poros gyvenime kuriozų netrūko. Kartą išėjęs nusipirkti laikraščio, A.Šabaniauskas grįžo po dviejų savaičių.

1983 m. gruodį buvo surengtas paskutinis 80-tį šventusio A. Šabaniausko koncertas Jurbarko publikai. Po sunkios ligos A. Šabaniauskas mirė 1987 m. vasario 9 d. Palaidotas Rokantiškių kapinėse. 1989 m. Jurbarke esančioje maestro sodybvietėje atidengta paminklinė lenta. Po pusmečio Rokantiškių kapinėse buvo pastatytas skulptoriaus J. Narušio sukurtas paminklas.

Rekomenduojame pažiūrėti porą LTV archyvinių laidų apie Antaną Šabaniauską:
Miniportretas. Antanas Šabaniauskas
Vakaro autografas. Dainininkas A. Šabaniauskas

Jūsų dėmesiui pristatome tris Londone kartu su M. Hofmeklerio „Metropolio” orkestru įrašytas Antano Šabaniausko, plokšteles – 1936 m. lapkričio mėnėsį Victor Talking Machine Co. įrašytas „Spaudos baliaus valsas / Rytiečių meilė” (EK1097) ir „Paskutinį sekmadienį / Vyrai ūžkim” (EK1100) bei 1938 m. kovo mėnesį Columbia Graphophone Co. įrašytą „Mano gitara / Saulėtas rytas” (DM5013).
Dainų autoriai: „Spaudos baliaus valsas” – J. Bankas / Bronislovas Raila
„Rytiečių meilė” – Edmund Kötscher
„Paskutinį sekmadienį” (orig. pavad. „Ta ostatnia Niedziele”) – Jerzy Peterburski / F. Ramonaitis
„Vyrai ūžkim” (orig. pavad. „Budapestin Yossa”) – Erdelyi Mihaly (1895-1979) / F. Ramonaitis
„Mano gitara” – (orig. pavad. „Chitarra Romana”) – Eldo di Lazzaro
„Saulėtas rytas” – Cesare Andrea Bixio

Metų persona – Mikas Petrauskas

Paskelbta

Mikui Petrauskui – 140
Mikas Petrauskas (1873 m. spalio 13 d. Palūšėje, Švenčionių raj. – 1937 m. kovo 23 d. Kaune) buvo žinomas dainininkas (tenoras), vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius ir kultūros veikėjas. Mikas Petrauskas – žinomo Lietuvos tenoro Kipro Petrausko brolis bei aktyvus nepriklausomos Lietuvos ir lietuvių emigrantų bendruomenės JAV kultūros veikėjas.

M. Petrauskas sukūrė daug įvairių kūrinių: operas „Birutė“ (1906) ir „Eglė žalčių karalienė“ (1920), 19 operečių, 37 solo dainas, 17 vokalinių duetų, keletą giesmių, harmonizavo 143 lietuvių liaudies dainas, parašė keletą originalių dainų chorams. Sukūrė pjesių fortepijonui ir smuikui. Tilžėje išleido revoliucinių dainų rinkinį „Trimitas“ (1910), parašė knygą „Iš muzikos srities“ (1909), „Mažą muzikos žodynėlį“ (1916), apybraižą „Orkestrai“, straipsnių įvairiais muzikos klausimais.

Ištrauka iš JAV spaudos apie Miko Petrausko pasirodymą Čikagoje 1907.11.17 (anglų k.)

On November 17th the Chicago Lithuanians showed themselves to the Americans in deeds, but not with noise! On this day the concert was given by our honorable singer and composer, Mr. Mikas Petrauskas. He is the first singer that has proved to the world that even an oppressed nation has its geniuses, that under its straw roof great men are born.
The concert was held in the Music Hall, where all the world’s famous artists give their concerts. A majority of the public was Lithuanian.
The first number on the program was a duet, violin and piano, suite number 2 in E major, Eduard Schuett, by Mrs. and Mr. Frederiksen. Then Mr. Petrauskas came on the stage. The public received him with a great ovation,flowers were thrown under his feet, it was several minutes before the public became calm. Petrauskas was moved by this 2ovation. The first song was Italian, „Per Pieta,” by Mozart. The singer was moved by such a reception, so that he was unable to sing very well. The second song was in Lithuanian, „Thanks to God,” his own composition. This song brought a greater impression on the Lithuanian public because they can understand the words. After this song the public demanded more. He sang another Lithuanian song of his own composition.
The third number on the program was the violin solo „Romance et Finale,” for violin by Wieniawski, was played by Frederick Fredericksen.
Fourth, (a) was a song in the Russian language, „Osen,” by Tschaikowski; (b) Russian song, „Ditiatko,” by Pashalov. These songs Mr. Petrauskas sang very well. The last sorrowful song brought tears in the eyes of the public. Further Mr. Petrauskas sang Lithuanian songs of his own composition, „The Birds,” and „Give us heat, Oh Sun.” In these two songs the singer reminds our fatherland, 3the singing of birds in the fatherland’s forests. The following two songs were in English, „Cradle Song,” by Tschaikowski, and „By the Murmuring Stream,” by Tschaikowski. The last song was in Lithuanian, „Kiela,” by Tschaikowski. This song Mr. Petrauskas sang very well. Number 5 was a piano solo, played by Mrs. Frederiksen, „Serenade,” and „La Fileuse,” by Sig. Stojowski. Mrs. Frederiksen is a very good pianist.
Mr. Petrauskas sang very well the aria from Pagliacci, „Pionska Stacha,” by Moniuszko; and the aria, „The Fierce Maidens,” by Gounod. The best one was when he sang the last aria from the opera „Rigoletto.”
At the beginning of the concert Mr. Petrauskas was moved by the tremendous ovation the Lithuanians gave him. By and by the artist came to himself and performed his duty perfectly as an artist should do on such occasions.

Ištrauka iš JAV spaudos apie Miko Petrausko operos „Šienapjūtė” premjerą Čikagoje 1910.01.02 (anglų k.)

The Biruta Music and Dramatic Society successfully presented the first Lithuanian opera, „Sienapiute” (Hay Harvest), on Sunday afternoon, January 2, at the Garrick Theatre, which is located in the downtown section of Chicago. Besides the opera, a comedy entitled „Be Sumenes” (Without Patience), was also staged. This comedy, which was the first Lithuanian play to be staged in America (on Dec. 31, 1889, at Plymouth, Pa.) was presented to commemorate the twentieth anniversary of that event. The entire program was under the personal direction of Mikas Petrauskas, world-famous Lithuanian composer and director of the Biruta Society.
The whole affair was successful in every way, except from a financial standpoint. It is estimated that of the fifty thousand Lithuanians in the Chicago area only about one per cent came to witness the first presentation of the first Lithuanian opera. Expenses were over $400, but the total receipts were only $380. As a result, the affair resulted in a deficit of more than twenty dollars.
The reason for the small attendance is the low level of intelligence of our people, and the apparent fact that they are still more interested in saloons than anything else. Financially, an ordinary workingman enjoys a better life than our writers, musicians, and artists.
The program began with the presentation of the second act of the melo-drama „Birute” (the name of the fourteenth century Lithuanian duchess). This act was very impressive, like a prayer to the Lithuanian gods. The leading part, „Birute”, was played by Miss M. Horodeikis, who rendered a very satisfactory performance. Others who played well were: „Old Priest”–A. Zacharas, and „High Priest”–J. Ilgaudas.
The second part of the program was the presentation of the two-act comedy, „Be Sumenes” (Without Patience). It was very successfully presented. The following players gave a good account of their performances: „Jurgis”–Mr. M. Dudas, „Kotryna”–Mrs. M. Damijonaitis, „Ona”–Miss P. Atkociunas, and „Ickus”–J. Uktveris.
The third and main event was the presentation of „Sienapiute” (Hay Harvest), which was the first presentation of the first Lithuanian opera. This performance cannot be praised nor censured, but compares favorably with the usual American presentations. It created the impression that it is only the first act of a long drama, and not a complete Play. The libretto is not a drama, tragedy, or a comedy. Two or three more acts could easily have been added to this operetta, then it would really be a grand opera. From the standpoint of art and music, that is, orchestral music, the opera was very exhilarating. The performance was very effective and highly successful. The chorus became slightly confused while singing the most difficult part of the opera. However, this fact should be overlooked when all the unfavorable conditions under which the opera was presented are taken into consideration.
The scene of the opera is laid in a field in Lithuania just before sunset. A group of women, who gather the hay after it is mowed by the men, persuade the men to cease work for the day. The sun sets; the toilers stop working and rest in 4the field. One of the workers, „Aldona”, longs to see „Masulis”, a peasant, with whom she is in love. In the meantime, a young farmhand entertains the reapers with songs. „Gotautas.” the landlord, arrives and begs „Aldona” to become his house-servant. Later, he makes love to her, and asks her to become his wife. „Aldona”, being a poor peasant girl, declines the offer of marriage, saying that „Gotautas”, who is a rich landowner, would not love her after their marriage. „Gotautas” becomes enraged, and vows to seek revenge. Later, „Masulis” arrives on the scene. „Gotautas”, after seeing the couple make love to each other, swears revenge against „Masulis”, and leaves the scene. Presently, a young lad arrives and informs „Masulis” that his mother was dispossessed by „Gotautas”, who threw all her belongings into the road in a reckless manner. The Play ends with an impressive song by the entire Biruta chorus, as the reapers prepare to go home.
The history of „Sienapiute”, the first Lithuanian opera, is as follows: After successfully presenting his melodrama, „Birute”, in the city of Vilna, Lithuania, during the Fall of 1906, the composer, Mikas Petrauskas, decided to write a Lithuanian opera. He disclosed his plan to K. Josukaitis, who agreed to write 5the libretto for „Sienapiute” in accordance with a plan submitted by Mr. Petrauskas. He wrote the libretto within three days. Mrs. Petrauskas composed the music for „Sienapiute” within eight months while in Switzerland during 1906 and 1907. The orchestration of the opera took a longer time, because Mr. Petrauskas toured America with concerts. He wrote the orchestration during 1908 and 1909 while attending a Conservatory of Music in Paris, France.
The following artists participated in the presentation of „Sienapiute”: „Masulis”–Mr. K. Kasputis, „Aldona”–Miss M. Jaksevicius, „Gotautas”–Kre. V. Brusokas, and Juska”, a servant–Mr. F. Zacharas. Mr. K. Drangelis also played the part of a servant; Miss M. Horodeikis played the part of a peasant girl; Mr. J. Ilgaudas and Mr. K. Strumskis acted as peasants. The most important roles were that of „Mesulis”, tenor, and „Aldona”, soprano. Some of the characters, as that of „Gotautas, did not do any singing.
Gabriel Katzenberger, a German, who is the most distinguished music critic in 6Chicago, made the following criticism of „Sienapiute” in the January 3 issue of the Illinois Staats Zeitung: „The music is original, the theme is well developed and embellished with amour and melody. Although the participants in the opera are all theatrical amateurs, nevertheless, they rendered splendid performances; their voices were clear and pleasing. The Biruta chorus was really great. Mr. Petrauskas is a very talented musical artist, and much good can be expected from him as a musical composer.”
Mr. Petrauskas is now writing another Lithuanian opera, „Egle, Zalciu Karaliene” (The Evergreen Tree, Queen of Non-Poisonous Snakes), which deals with Lithuanian mythology. The libretto is taken from „Guzutis”, a well-known drama composed by A. Fromo.

Ištrauka iš JAV spaudos apie Miko Petrausko ir „Birutės” choro pasirodymą Čikagoje 1909.10.03 (anglų k.)

„The musical concert of Mikas Petrauskas and the Biruta Singing and Dramatic Society, which was held on Sunday evening, October 3, at Music Hall, 203 Michigan Boulevard (Fine Arts Building), was a great success. More people attended this concert than attended the first concert of Petrauskas. All the seats in the hall were occupied.
The Chicago Daily News, in the October 2 issue, advertised it as the first Lithuanian concert in Chicago. However, that is not true, because the first Lithuanian concert in Chicago took place in the year 1907.
It is not necessary to repeat the program here, because it was printed in full in the September 24 issue of Lietuva (Lithuania). However, in addition to the songs listed on the program, Mr. Petrauskas sang: „Rusti Mergele” (Insolent Lady); „Laukiu, Kolei Man Paliepsi” (I Will Wait Until You Tell Me); and „Pauksteliai Ciulba” (The Birds Are Chirping). The Biruta Chorus sang the following song, in addition to those listed on 2the program: „Noriu Miego” (I Want To Sleep).
Mr. Petrauskas sang a total of eighteen songs; eleven of these were in Lithuanian, two in Italian, and one each. in French, Russian, German, Polish, and English. The most successful songs were: „Pasakyk, Lietuva, Mylimoji” (Tell Me, Lithuania, My Love); „Rusti Mergele”; „Ditiatko” (Not Enough), a Russian, „Lauksiu, Kolei Paliepsi”; „Jojau Diena, Jojau Nakti” (I Rode–A Horse–In the Day Time, I Rode in the Night Time); and „Pauksteliai Ciulba.” The audience was mostly pleased with „Rusti Mergele,” and „Jojau Diena, Jojau Nakti,” which amused everyone and received much applause and shouts for encores.
Anthony Pocius accompanied on the piano. He also played a solo, Mendelssohn’s „Concerto in G Minor,” and two shorter pieces by Schumann and Chaminade.
The following Lithuanian vocalists: Dauksa, Strumskis, Janusauskas, and Limontas, sang Petrauskas’ quartet, „Gamta Grazi” (Nature Is Beautiful).
The Biruta Chorus sang a total of five songs.
Towards the end of the program, members of the Biruta Chorus presented Mr. Petrauskas with a wreath of flowers in the shape of a lyre.
It was announced in the program that in the near future a concert will be given by the music students of Mr. Petrauskas.”

Siūlome paskaityti Gedimino Indreikos straipsnį laikraštyje „Draugas” – „MIKAS PETRAUSKAS – LIETUVIŲ OPEROS PRADININKAS” 2010.01.16

Prieš šimtą metų Čikagos ,,Birutės” choras, vadovaujamas Miko Petrausko, pirmąkartpastatė jo operą ,,Šienapjūtė.” Tai buvo svarbus įvykis: pasaulinė lietuviškos operos premjeraAmerikoje. Šis renginys didingajame vidurmiesčio ,,Garrick” teatre 1910 m. sausio 2 d. tuo pačiu iškilmingai paminėjo pirmąjį Amerikos lietuvių teatro pastatymą prieš 20 metų: Plymouthe, Pensilvanijoje lietuvių mėgėjų suvaidintą A. Turskio pjesę ,,Be sumenes” 1889 m. gruodžio 31 d. Mikas Petrauskas gimė 1873 m. Palūšėje, Švenčionių apskrityje. Iš savamokslio tėvo pramoko vargonų muzikos, vėliau mokėsi Rokiškio vargonų mokykloje. Dar būdamas jaunuoliu, Gervėčiuose suorganizavo 80 asmenų chorą. 1901 m. Petrauskas studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje dainavimą ir instrumentacijos mokėsi pas prof. N. Rimskį-Korsakovą. Gavo laisvojo menininko diplomą. Pirmoji lietuviška opera, M. Petrausko ,,Birutė” pagal G. Žemkalnio istorinę dramą gimė Vilniuje 1906 m. lapkričio 6 d., pastatyta Miesto salėje (dabartinės Filharmonijos pastate). Ji buvo entuziastingai sutikta. Į Ameriką emigravęs 1907 m. vasarą, M. Petrauskas išjudino visas lietuvių kolonijas, sudomino visuomenę savo koncertais ir chorais. ,,Birutės” choras, įsteigtas 1900 metais, iš pradžių vadinosi ,,Dr. Vinco Kudirkos dainininkų draugystė.” Palaipsniui choro veikla išsiplėtė, ruošiant ir dramos veikalus. Nuo 1909 m. chorui vadovavo kompozitorius Mikas Petrauskas. Tuo metu be Leono Eremino vokiškų ir latviškų dainų vertimų nebuvo gaidų lietuviškoms dainoms. Petrauskas ėmėsi chorui kompanuoti lietuvių liaudies dainas. Jis supažindino platesnę amerikiečių publiką su lietuvių muzika: 1909 m. spalio 3 d. suruošė rečitalį ir ,,Birutės” choro koncertą Music Hall salėje (dabartiniame Fine Arts pastate) Čikagos centre.
Grįžtant prie ,,Šienapjūtės” – nors šis kūrinys šiandien laikomas operete, lyginant su kitų tautų operomis, ,,Šienapjūtė” neabejotinai atitinka lengvosios operos reikalavimus. Vokalinė muzika pagrįsta lietuvių liaudies dainų melodijomis. Libretas parašytas Konstantino Jasiukaičio. Čikagos savaitraštis ,,Lietuva”, aprašydamas ,,Šienapjūtės” premjerą, gana stipriai kritikavo: ,,Veikalas nėra nei komedija, nei tragedija. Du ar trys veiksmai galėtų būti prijungti, jog būtų pilna opera. Iš muzikinės pusės žiūrint, M. Petrauskas puikiai dirigavo orkestrą. Tiktai choras kiek susipainiojo giedant kaip kuriose vietose. Kadangi choro nariai turėjo mažai laiko pasiruošti, reikia už tai atleisti jiems.” ,,Šienapjūtės” pastatyme pagrindinius vaidmenis dainavo solistai K. Kasputis ir M. Jakševičiūtė, kiti vokalistai – V. Brusokienė, F. Zakaras ir M. Horodeckaitė. Be premjeros, šią popietę buvo atliktas Petrausko operos ,,Birutė” antrasis veiksmas. Toliau dramos skyrius suvaidino komišką pjesę ,,Be sumenes”, kurios sukaktuves ši šventė kaip tik ir minėjo. Operos pastatymas kainavo 400 dol. (1910 metų valiuta), ypač brangi buvo ,,Garrick” teatro nuoma. Laikraštis ,,Lietuva” skundėsi: ,,Spėjama, kad Čikagoje yra virš 50,000 lietuvių, gaila kad tiktai vienas procentas iš jų atvyko pamatyti pirmąją lietuvišką operą. To priežastis yra mūsų žmonių žemas apsišvietimas, pasirodo jie mieliau lanko karčiamas nei bet ką kitokio.” ,,Šienapjūtę” palankiau vertino Čikagos kitataučių spauda. Vokiečių dienraščio ,,Illinois Staats–Zeitung” (1910 sausio 7) muzikos kritikas prof. Gabriel Katzenberger rašė: ,,Petrausko muzika originali ir melodinga, operos tema gerai išryškinta ir siužete įpinta romantikos. Nors visi choro nariai yra mėgėjai, jie vis dėlto puikiai giedojo, jų balsai tyri ir malonūs ausiai. ‘Birutės’ choras yra tikrai puikus. M. Petrauskas yra talentingas muzikas, ir daug gero galima tikėtis iš jo kaip kompozitoriaus ateityje.” Beje, ,,Garrick” teatras, buvęs Randolph gatvėje, anksčiau buvo vadinamas ,,Schiller,” pastatytas Čikagos vokiečių operos bendrovės.
Tiems, kurie linkę sumenkinti pirmosios lietuvių išeivijos saviveiklą, gal reikėtų priminti sąlygas, kuriose ,,Birutės”, Lietuvos vyčių ir ,,Pirmyn” chorai veikė. Šešias dienas, ilgas valandas dirbdami siuvyklose, skerdyklose ar kituose sunkiuose darbuose, jie rasdavo laiko susiburti lietuvių choruose ir organizacijose. Jie pastatė daug bažnyčių ir mokyklų, neturėdami išteklių savo pačių materialiniams patogumams. Kiekviena parapija turėjo savo chorą. Ir jie žinojo savo tapatybę, labai vertino lietuvių kultūrą.
Prisiminimus apie Miką Petrauską rašė prof. Juozas Žilevičius ,,Drauge”: ,,Jis visada šalia savęs laikė
smuiką; beregint jaunimas sukdavosi, bile kur, kur tik Mikas pradėdavo savo smuiko stygomis melodijas rangyti. Tai buvo lyg klajojantis trubadūras, šaukiąs jaunimą mylėti tautą, branginti visa kas sava, lavintis kultūringai dainoje ir muzikoje” (,,Draugas”, 1952 gruodžio 20).
Opera ,,Šienapjūtė” buvo pakartota per Susivienijimo Lietuvių Amerikoje seimą 1910 m. vasarą, vėliau buvo statoma kitose lietuvių kolonijose. 1914 m. Petrauskas persikėlė į Bostoną, tapo ,,Gabijos” choro meniniu vadovu. Mikas Petrauskas Amerikoje sukūrė ir savo svarbiausią operą ,,Eglė žalčių karalienė”, premjera surengta Bostono operos rūmuose 1924 m. gegužės 30 d., dalyvaujant ,,Gabijos” ansambliui ir Bostono simfoniniam orkestrui. Pats kompozitorius ir atliko žalčių karaliaus vaidmenį. Eglės partiją dainavo Aldona Putvinskaitė. Dauguma jo operečių buvo ,,Gabijos” choro repertuare. Iš viso M. Petrauskas sukūrė 19 operečių ir operų. Iš jų minėtinos ,,Birutė”, ,,Užburtas kunigaikštis”, ,,Girių karalius”, ,,Vestuvės”, ,,Kaminkrėtys ir malūnininkas”, ,,Consilium facultatis.” Neginčijamai galima teigti, jog Mikas Petrauskas buvo lietuviškos operos tėvas.
Čikagoje M. Petrauskas 1910 m. buvo įsteigęs Lietuvių muzikos konservatoriją, kurią vėliau nukėlė
į S. Bostoną. Išvykęs į Lietuvą, Petrauskas 1920 m. rudenį Kauno Valstybės teatre pastatė operą ,,Birutė”, kurioje dainavo jo brolis Kipras. 1922 m. Bostone išleido gaidų knygą ,,Lietuviškos dainos”, 4,000 jos egzempliorių dovanojo Lietuvos mokykloms. Baltimorėje Mikas tęsė savo kūrybinį darbą, 1927 m. čia sceną išvydo operetė ,,Prieglauda.”
1930 m. Petrauskas, jau pensininkas, galutinai sugrįžo Lietuvon. Mirė 1937 m. kovo 23 d.
Kaune. Čikagos Lietuvių auditorijoje buvo surengtas Miko Petrausko gedulo koncertas, dalyvaujant visų lietuvių chorų atstovams. Juozas Žilevičius apgailestavo, kad didelė dalis M. Petrausko rankraščių ir ,,Birutės” partitūra orkestrui žuvo, atvežus juos į Klaipėdos uostą, transporto kompanijos sandėlyje. M. Petrauskas yra įgrojęs daug liaudies dainų plokštelėse, tik, deja, nėra išlikę garso įrašų iš gausios ,,Birutės” choro muzikinės veiklos Čikagoje. Petrausko kūrybą išeivijoje atgaivino ,,Dainavos” ansamblis, 1954m. pastatant ,,Šienapjūtę,” instrumentuota ir papildyta muziko Petro Sarpaliaus. Tačiau Miko Petrausko operetės, kaip ir lietuvių tautosaka, tapo nemadingos šiuolaikiniams muzikos teatrams. O Petrauskas tikrai nusipelnė didesnio mūsų įvertinimo. Linkėtina, kad bent Lietuvos Operos teatras atitaisytų šį trūkumą ir užsibrėžtų vėl pastatyti jo opus magnus – ,,Eglę žalčių karalienę.”

Miko Petrausko diskografija

Columbia 45515 1915.04.02 Lietuva Tėvyne Mūsų
Columbia 45516 1915.04.02 Darbininkų Marselietė
Columbia 45517 1915.04.02 Sukelkime kovą
Columbia 45520 1915.04.02 Kur banguoja Nemunėlis
Columbia 45522 1915.04.02 Birutė
Columbia 45523 1915.04.02 Sveiki broliai dainininkai
Columbia 45524 1915.04.02 Tykiai Nemunėlis teka
Columbia 45529 1915.04.03 Už šilingėlį
Columbia 45530 1915.04.03 Ko liūdit sveteliai
Columbia 45531 1915.04.03 Saulelė raudona
Columbia 45532 1915.04.03 Šių nakcialy
Columbia 45533 1915.04.03 Jojau dieną
Victor B-24335 1920.07.20 Kukuliai
Victor B-24336 1920.07.20 Valio dalgele!
Victor B-24337 1920.07.20 Geismai ir svajones
Victor B-24338 1920.07.20 Kaip gi gražus rūtelių darželis
Victor B-24340 1920.07.20 Skamba kankliai trimitai
Victor B-24339 1920.07.20 Gersim broliai uliavosim
Victor C-24346 1920.07.20 Pasakyk, Lietuva mylimoji
Victor B-24347 1920.07.20 Bernužėli nes’voliok
Victor C-24348 1920.07.20 Rudens melodija
Victor B-24349 1920.07.20 Matušėle miela
Victor BVE-38053 1927.05.26 Augin tėvulis du sūnytėliu
Victor BVE-38058 1927.05.26 Pavasario rytas
Victor CVE-38060 1927.05.26 Devynios pačios
Victor BVE-38054 1927.05.26 Barborytė
Victor BVE-38055 1927.05.26 Susivartyk antele
Victor BVE-38057 1927.05.26 Kaip žalia rutelė
Victor BVE-38059 1927.05.26 Sesutėle
Victor BVE-38056 1927.05.26 Pasakyk mergele

Jūsų dėmesiui pristatome dvi Miko Petrausko įdainuotas plokšteles – Sveiki broliai dainininkai / Ko liūdit sveteliai (Columbia E2392) ir Jojau dieną / Saulelė raudona (Columbia E2393). Abi plokštelės įrašytos 1915m. balandžio 2-3 dienomis „Columbia phonograph” įrašų kompanijoje.
Plokštelėse skamba Miko Petrausko aranžuotos lietuvių liaudies dainos.

Metų persona – Jonas Būtėnas

Paskelbta

Jonui Būtėnui – 120
Jonas Būtėnas (1892 m. kovo 27 d. Akmeniuose, Kražių valsčius, Raseinių apskr. – 1968 m. lapkričio 28 d. Čikagoje, JAV) – lietuvių dainininkas (baritonas), pedagogas ir chorvedys. Populiaraus dainininko Egidijaus Sipavičiaus senelis.

1907 m. baigęs Kelmės dviklasę mokyklą, mokėsi Pagojaus žemės ūkio ir gyvulininkystės mokykloje. Mokėsi vargonuoti, bet nelabai sekėsi, todėl pradėjo dirbti Kelmės kooperatyvo pardavėjo padėjėju.

1910 m. emigravo į JAV – Mahanoy City, PA. Penkis metu dirbo fizinį darbą anglių kasyklose, o vakarais mokėsi anglų kalbos ir kitų bendrojo lavinimo dalykų. Netrukus įsijungė į Scrantono, PA, Šv. Juozapo lietuvių parapijos chorą, kuriam tuomet vadovavo Antanas Sodeika. Jis pradėjo lavinti Jono balsą, ir jau 1910 m. įvyko pirmasis dainininko viešas pasirodymas. Po keleto metų persikėlė į Klyvlendą ir pradėjo vadovauti chorui.

1918 m. nuvyko į Niujorką, kur toliau lavino balsą pas įvairius pedagogus. Apie metus vadovavo „Aido“ chorui (50 dalyvių). 1919 m. pastatė operetę „Iš meilės“. Kaip solistas pradėjo reikštis Operetės choro koncertuose ir operečių spektakliuose (chorui vadovavo Ksaveras Strumskis). Vėliau apsistojo Bostone ir su Stasiu Šimkum daug koncertavo, rinko aukas. Kiek laiko vadovavo „Aido“ chorui Worcesteryje, MA.

1922–1927 m. savo lėšomis dainavimą studijavo Italijoje – Neapolyje ir Milane – pas prof. Mario Sammarco. 1926 m. debiutavo Garibaldi teatre Palerme Šarlio Gouno operoje „Faustas“. Buvo priimtas į gastroliuojančią operos trupę; sukūrė Džiuzepės Verdi operų „Traviatos“ ir „Rigoletto“ pagrindinius vaidmenis, dainavo Mantujoje, Turine, Veronoje, Milane ir kt.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1928m. kovo 11d. debiutavo Rigoleto vaidmeniu Dž. Verdi operoje „Rigoletto”, Valstybės teatre Kaune. Sukūrė apie 20 klasikinių operų vaidmenų, daug koncertavo Lietuvos miestuose ir per Vilniaus radiją su filharmonijos orkestru, diriguojamu Jeronimo Kačinsko. Dainavo Rygos, Talino, Helsinkio, Stokholmo, Oslo, Kopenhagos, Briuselio, Paryžiaus, Vienos, Prahos ir Budapešto radiofonuose. 1941 m. pakviestas į Kauno konservatoriją dėstyti dainavimą. Tuo pat metu savo privačioje studijoje turėjo apie 30 mokinių (S. Barą, J. Vaznelį, V. Adamkevičių, P. Kovelį, V. Benderį, V. Bakūną, M. Kripkauskienę ir kt.).

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, lietuvių stovyklose rengė koncertus ir mokė dainininkus. 1947 m. žiemą persikėlė į JAV ir apsistojo Niujorke. Netrukus surengė koncertų Bostone, Elizabethe ir Niujorke. 1950 m. apsigyveno Čikagoje, įkūrė savo dainavimo studiją, Broniaus Jonušo vadovaujamame vyrų chore lavino dainininkų balsus. Pašlijus sveikatai liko visų apleistas ir mirė skurde.

Jonas Būtėnas – vienas iš daugiausia plokštelių įrašiusių lietuvių atlikėjų. 1918-1930m. „Victor” ir „Columbia phonograph” įrašų kompanijose buvo išleista virš 40 J. Būtėno plokštelių.

Keletas straipsnių ir žinučių apie Joną Būtėną tarpukario spaudoje

Laikraštis \’Lietuvos žinios\’ 1928.02.27 apie Joną Būtėną, jam tik atvykus į Lietuvą

\’Lietuvos žinios\’ 1928.03.10 prieš J. Būtėno debiutą Kauno scenoje

\’Lietuvos žinios\’ 1928.03.13 po J. Būtėno debiuto Kaune

\’Lietuvos aidas\’ 1929.05.03

\’Vilniaus rytojus\’ 1929.08.31

\’Diena\’ 1930.07.06

\’Lietuvos žinios\’ 1930.11.15 apie J. Būtėno areštą JAV

\’Diena\’ 1930.11.16

\’Lietuvos žinios\’ 1930.11.19

 

Jūsų dėmesiui pristatome tris Jono Būtėno plokšteles.

Jonas Būtėnas – Lakštingalėlė / Aguonėlė (Columbia 16038F).
Plokštelė išleista 1926m. balandžio mėn. „Columbia phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

„Lakštingalėlė” – graži lietuvių liaudies daina

Lakštingalėle,
Gražus paukšteli,
Kodėl nečiulbi
Anksti rytelį?

„Aguonėlė” – puikiai žinoma lietuvių liaudies daina-žaidimas apie aguonėles.

Klausė žvirblis čiulbuonėlis pas tą pilką karvelėlį
Kaip kaip aguonėles sėja, kaip kaip aguonėles sėja
Sėja šitaip va ir va kaip, sėja šitaip va ir va kaip
Taip taip aguonėles sėja, taip taip aguonėles sėja

 

Jonas Būtėnas – Kalinio daina / Mano gimtinė (Columbia 16044F).
Plokštelė išleista 1926m. liepos mėn. „Columbia phonograph” (JAV) įrašų kompanijoje.

„Kalinio daina” (Prisoner’s song) – tikriausiai mažai kas gali įsivaizduoti, kad jau 20-taisiais metais galėjo egzistuoti dainų hitai. „Kalinio daina” – vienas iš tokių hitų. Kalinių dainą 1923-24 metais užrašė Guy Massey, o 1924m. rugpjūčio 13d. įdainavo jo pusbrolis Vernon Dalhart (1883 – 1948). Daina iškart tapo be galo populiari. Vien tik Vernon Dalhart įdainuota versija buvo parduota virš 7 milijonų plokštelių. Kaip matome Jonas Būtėnas, praėjus vos dviem metams, savo klausytojams pasiūlė puikią lietuviškąją „Kalinio dainos” versiją.

„Mano gimtinė” – nuostabi, pagal puikų Maironio (1862-1932) eilėraštį sukurta daina.

Ten, kur Nemunas banguoja
Tarp kalnų, laukų
Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo
Tuos didžius laikus,
Kai lietuvis netikėjo,
Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūva
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai pūva,
Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas.

 

Jonas Būtėnas – Tolima laimė vilioja / Oi greičiau greičiau (Victor V14035).
Plokštelė įrašyta 1929m. birželio mėn. „The Gramophone company” įrašų studijoje Berlyne. Išleista tais pačiais metais „Victor talking machine” (JAV) įrašų kompanijoje.

„Tolima laimė vilioja” (La Spagnola) – populiarios italų kompozitoriaus Vincenzo di Chiara (1860-1937) sukurtos dainos „La Spagnola” lietuviška versija.

„Oi greičiau greičiau” – graži, kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887-1943) 1910m. sukurta daina.

Mėnesio lietuviška plokštelė – Danielius Dolskis – Onyte einam su manim pašokti

Paskelbta

Rugsėjo mėnesio lietuviška plokštelė – Danielius Dolskis ir „Lietuvos” viešbučio restorano “Metropolis” orkestras, vadovaujamas M. Hofmeklerio – Onyte einam su manim pašokti / Čigonės akys (Columbia 16249F)

Plokštelė išleista 1931m. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.

„Onyte einam su manim pašokti” – gražus, puikiai pažįstamas fokstrotas.

Onyte, einam su manim pašokti,
Leisk man karštai priglaust tave.
Visokių šokių gali greit išmokti,
Jeigu tu paklausysi manęs.

„Čigonės akys” – kitas, taip pat žinomas fokstrotas.

Štai čigonė, laisva duktė laukų,
Kaip naktis, juoda spalva plaukų.
Širdis plaka, karštų jausmų pilna
Ir kaip paukštis, jos laisva daina.

Mėnesio lietuviška plokštelė – Antanas Vanagaitis ir Juozas Olšauskas – Kačiukas

Paskelbta

Jūsų dėmesiui pristatome paskutiniąją šiais metais Antano Vanagaičio kartu su Juozu Olšausku įrašytą plokštelę – Kačiukas / Šalta žiemužė (Columbia 16138F)

Plokštelė išleista 1929m. birželio mėn. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.
Iširus vodevilio grupei „Dzimdzi drimdzi”, Antanas Vanagaitis tęsė savo dainininko karjerą kaip solistas bei kartu su kitais atlikėjais.
Vienas iš šių atlikėjų buvo jo partneris grupėje „Dzimdzi drimdzi” Juozas Olšauskas.

„Kačiukas” – nuotaikinga dainelė apie išdykusią Anelytę.

Tas kačiukas man mylėjo
ir labai meiliai kalbėjo. 🙂

„Šalta žiemužė – puikiai žinoma dainelė apie žiemužę ir piršlybas.

Šalta žiemužė gruodus sutraukia
Jauna mergelė bernelio laukia…

Mėnesio lietuviška plokštelė – Antanas Vanagaitis – Dzimdzi drimdzi

Paskelbta

Minint 120-ąsias Antano Vanagaičio gimimo metines, pristatome dar vieną Antano Vanagaičio plokštelę – Dzimdzi drimdzi / Futbolas (Columbia 16004)


Plokštelė išleista 1924m. liepos mėn. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.
Tai yra pirmoji Antano Vanagaičio JAV išleista plokštelė, įrašyta kartu su Viktoru Dineika ir Juozu Olšausku, arba kitaip tariant vodevilio grupe „Dzimdzi drimdzi”.
Stebina tai, kad A. Vanagaitis tik 1924m. birželio 24d. kartu su draugais atvyko į Niujorką, o tų pačių metų liepos mėn. jau įrašė šią plokštelę.

„Dzimdzi drimdzi” – vodevilio grupės „Dzimdzi drimdzi” pasirodymų įžanginis numeris pasakojantis kelionės į Ameriką įspūdžius.
„Furtbolas” – trumpa humoreska apie požiūrį į gyvenimą per futbolo prizmę.

Metų persona – Antanas Vanagaitis

Paskelbta

Antanui Vanagaičiui – 120
Antanas Vanagaitis – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, aktorius, visuomenininkas bei vienas populiariausių Amerikos lietuvių kultūros veikėjų, JAV išleidęs virš 50 plokštelių. Kai kurios jų tais laikais parduotos rekordiniu 10000 vienetų tiražu. Nuo 1924m. iki 1931m. bendras Antano Vanaigaičio parduotų plokštelių skaičius pasiekė rekordinius 70000 vnt.

Antanas Vanagaitis gimė 1890 m. gegužės 19 d. Valių k., Bubelių valsč., Šakių apskr.
Baigęs Šakių dviklasę rusų mokyklą, pas vargonininką Juozą Sodaitį išmoko vargonuoti. 1905 m. buvo įsitraukęs į revoliucinę veiklą, 1907–1910 m. vargonininkavo įvairiose Lietuvos parapijose. 1911–1912 m. lankė vasaros Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune, įstojo į Vargonininkų sąjungą ir buvo išrinktas į Centro valdybą. Iš Paežerėlio 1913 m. persikėlė į Laižuvą pas Juozą Tumą-Vaižgantą vargonininkauti, tvarkė parapijos skaityklą, suorganizavo chorą, mokė giesmių ir lietuviškų dainų, koncertavo. Bet neilgai trukus išvažiavo į Vabalninką ir vargonininkavo pas kunigą Vladą Mironą. 1914 m. su klebonu persikėlė į Daugus. Čia subūrė chorą ir 1915 m. vasarą surengė tris vakarus – koncertus.
1918–1921 m. išvyko iš Lietuvos, Drezdeno konservatorijoje studijavo fortepijoną, kompoziciją ir dirigavimą, bet dėl lėšų stokos studijas nutraukė ir vėl grįžo į Kauną. Iš pradžių dirbo Valstybės teatro operos sufleriu, paskui perėjo į dramos trupę ir per trumpą laiką suvaidino apie 19 įvairių vaidmenų, buvo muzikos dalies vedėjas. Kartu dėstė muziką „Saulės“ mokytojų seminarijoje, nuo 1923 m. vadovavo Šaulių sąjungos centriniam mišriajam chorui ir Jėzuitų gimnazijos chorui. Kaune pradėjo rašyti dainas. Greit išpopuliarėjo jo dainos „Stasys“, „Dul – dul – dūdelė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir kt.
1924 m. birželio 24d. kartu su Juozu Olšausku ir Viktoru Dineika laivu „Majestic” iš Prancūzijos atvyko JAV (Niujorką) ir apsigyveno Čikagoje. Su jais ir Jonu Dikiniu sukūrė vodevilio teatrinę trupę „Dzimdzi drimdzi“, su kuria iki 1931m. gastroliavo po Amerikos lietuvių kolonijas. 1925–1927 m. vadovavo Čikagos „Birutės“ chorui, bandė įkurti Lietuvių operą – 1926 m. gruodžio 5 d. pastatė C. W. Glucko vieno veiksmo operą „Gegužės karalaitė“. 1928 m. pradėjo leisti žurnalą „Margutis“ (finansiškai rėmė J. Bačiūnas) – daina ir humoru žadino lietuvybę.

Dzimdzi Drimdzi, pats pirmasis sąstatas: iš kairės — Juozas Olšauskas, Jonas Dikinis, Viktoras Dineika, Antanas Vanagaitis (1924 m.)

Nuo 1932 m. pradėjo rengti „Margučio“ radijo programas. „Margutis“ tapo centrine ašimi, apie kurią sukosi Čikagos ir jos apylinkių lietuvių kultūrinis gyvenimas. 1936 m. lapkričio 16 d. pirmą kartą „Margučio“ programą perdavė į Lietuvą. 1934 m. liepos 19 d. Pasaulinės parodos metu Čikagoje suorganizavo simfoninį koncertą, kurio dalis programos buvo lietuviška. Vienas ir su kitais artistais įdainavo kūrinių į plokšteles. Parašė tekstus knygelėms „Vanago plunksna“ (1927 m.) ir „Vanago sapnas“ (1928 m.). Keliuose „Margučio“ numeriuose spausdino įspūdžius iš koncertinių kelionių po Amerikos lietuvių kolonijas.
Mirė 1949 m. kovo 10 d. Gulfporte, MI, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje, JAV. Ant Vanagaičio kapo parašyta – „Už dainą, raštą ir žodį dėkinga Lietuvių Tauta”.

Viena pirmųjų žinučių apie Antaną Vanagaitį Lietuvos spaudoje. \’Lietuvos žinios\’ 1915.07.12 parašė apie jauno Daugų vargonininko suorganizuotus tris kultūrinius vakarus

*****
Pavartę tarpukario Lietuvos spaudą matome, kad jau 1918m., tuo metu dar jaunas, Antanas Vanagaitis pradėjo domėtis ką tik paskelbusios nepriklausomybę Lietuvos kultūros perspektyvom.

\’Lietuvos aidas\’ 1918.07.18

\’Lietuvos aidas\’ 1918.09.10

*****
Jūsų dėmėsiui siūlome perskaityti įdomų J. Žilevičiaus straipsnį 1937m. gegužės 2d. išspaudintą kultūros savaitraštyje „Naujoji Romuva”

Dzimdzi Drimdzi

1924 m. birželio 24 d. Antanas Vanagaitis su savo draugais J. Olšausku, V. Dineika atvyko į New Yorką. Kadangi vasaros metu vaidinimams nėra sėkminga, tai per vasarą pasirengia repertuarą ir, pasikvietę iš Vaičkaus grupės J. Dikinį, rugpjūčio 27 d. pradeda .Dzimdzi-Drimdzi kelionę- nuo Bostono.

\’Lietuvos žinios\’ 1924.06.08

\’Lietuvos žinios\’ 1924.06.15

Kaip kiekviena naujybė, taip ir lietuviškas vodevilis šiame krašte visaip buvo vertinamas: vieniem patiko, kiti įžiūrėjo pašaipos, treti dar kita. Spauda taip pat; viena gyrė, kita tylėjo, o buvo ir tokios, kuri drįso ir prieš eiti. Nemaža priežastim buvo paties vardo pasirinkimas, kuris nevisiems buvo žinomas ir suprantamas. Tuo tarpu, arčiau su tuo vardu susipažinę, randame jį esantį grynai lietuvišką. Dzimdzi—Drimdzi yra vestuvinė daina, Alytaus parapijoje plačiai dainuojama tuosyk, kuomet vestuvėse griežikai pavargę nustoja griežti, o moterėlės vestuvininkės pajuokia juos už tai. Grynai tautinis dalykas, bet dėl nežinojimo buvo iš karto nesuprastas. Nesuprasdami bijojosi lankytis, nenumatydami rasią ko nors įdomaus. Be to, dar prisidėjo prieš tai buvusių Lietuvos koncertuotojų ir vaidintojų parengimai, Negalima sakyti, kad tie parengimai būtų buvę blogi, ne, jie buvo geri, net perdaug rimti, ir todėl jie nebuvo suprantami plačiosioms minioms. Koncertuotojai ar vaidintojai nesuprato lietuvio amerikiečio ūpo; po vieno tokio parengimo ar koncerto antrajam nebesuplaukdavo žiūrovų. Rimtų dalykų nesupratę, nepasitenkinę, daugiau nebeeidavo į naujus parengimus. Tokiu šaltu ūpu buvo sutinkami pirmieji Dzimdzi — Drimdzi pasirodymai. A. Vanagaitis, būdamas iš prigimties gabus komikas, satyrikas, geras psichologijos stebėtojas, besisukinėdamas per vasarą amerikiečių tarpe, suprato, kokios rūšies reikalingi vaidinimai, kad jais domėtųsi plačioji visuomenė. Tokiu būdu per vasarą buvo paruošti atitinkami veikalai — vodeviliai su dainomis ir juokais, vadovaujami paties Vanagaičio; „Jovalas“, „Laisva Lietuva“, „Ubagai“, „Munšainiukas“. Nors visi jie buvo vyrai apsipažinę su scena ir vaidyba Lietuvos svarbiausiuose teatruose: vieni Valstybės Dramoje, kiti Vilkolakyje, Tautos Teatre ar Vaičkaus grupėje ir pan., bet Vanagaičiui, kaipo muzikui, teko svarbiausias darbas: rašyti muziką, parinkti ir pritaikinti dainas, akomponuoti, dainuoti, vaidinti, o šalia to, rašyti įvairias scenas ir eiles, įpinant į jas amerikiečių kasdieninių prietykių gražia, juokinga forma. Dzimdzi — Drimdzi Vanagaitis buvo siela ir gyvybė, apie jį sukosi visi didieji ir mažieji vaidybos rateliai.
Prieš Vanagaitį atvykusius į šį kraštą vaidilas – menininkus sutikdavo įvairūs komitetai su iškilmingom vakarienėm, Dzimdzių-Drimdzių niekas nepasitikdavo ir nebuvo rengiama jų garbei iškilmių. Juos priglaudė keli asmenys: Waterburry Devenis, Worcestery — Purvinskai; tie žmonės davė galimybės jiems sulaukti rudens, vaidinimams patogaus laiko. Tų žmonių pastogėje buvo pagaminti jų sceniniai veikalai, kitaip sakant, ten sukurtas Dzimdzių-Drimdzių repertuaras — lietuviškas vodevilius. Nors apie dainavimą tikrą supratimą teturėjo jų tarpe tik J. Olšauskas, o kiti buvo „gryni“ kaimo dainininkai, bet visiem užtraukus liaudies dainas, klausytojai visiškai susižavėdavo tiek, kad vienur kitur net imdavo ašaroti. Tas širdingumas ir atvirumas jausmų taip sujungdavo auditoriją su scena, kad sekančiam vaidinime būdavo jau kupinos svetainės. Pav.: Chicagoje pirmą vakarą atsilankė vos 200 pasižiūrėti, o antrajį jau buvo 600. Taip buvo visose kolonijose. Laikui bėgant Dzimdziai pasidarė kolonijų mylimieji. Tiesa, dėl kai kurių priežasčių vienur kitur Dzimdziai ir šiandien yra „nemėgiami“, bet yra kolonijų, kur juos su dideliais bankietais sutinka ir išlydi.
Šiandien nebėra jau pirmutiniojo Dzimdzių sąstato, jie kelis kartus persigrupavo, bet vardas pasiliko plačiai prigijęs. Jų repertuare buvo tokių veikalų, kurie vaidinta po 70 kartų. Jų repertuaras, šalia juoko, visada turėjo pagrindinę mintį patriotiškumą — Tėvynės meilę. Kas blogo, tai pašiepdavo gražioj formoj satyromis, sukurdami pritaikintas dainas: Munšainiukas, Mudu du broliukai, Fordukas ir kt. Tat tiek patiko, kad šiandien, jei kur juokingai kas suvaidinama ar padaroma, sakoma „dzimdziškai padarė“. Pradėjo kai kuriose kolonijose, Dzimdzių pavyzdžiu, susidaryti mažos grupės juokingiem vaidinimam. Nors nuo pirmo jų vaidinimo jau keliolika metų, bet kadangi jiems teko po keletą kartų kolonijas lankyti, tai ir šiandien yra mažų grupių, statančių vodevilius ir besivadinančių „Juokdariais Dzimdziais“. Panašios grupės naudodavo Dzimdzių dainuotas dainas, savaip jas pagražindami, ir vaidindavo jų vaidintus vodevilius arba patys savų pasigamindavo. Vienas tik aiškus dalykas, kad šiandien nerasi kolonijos, kur nebūtų iš Dzimdzių repertuaro dainuojama dainų. Jos yra dainuojamos ne tik lietuviškai kalbančių, bet ir taip nebekalbančių. Tas rodo, kaip A. Vanagaitis sugebėjo su savo bičiuliais įsiskverbti čia gimusio jaunimo sielon. Gaila, paskutiniaisiais laikais Dzimdziai nebevažinėja, nes jau išsiskirstė. Amerikoj viskas greit darosi ir greit atgyvena. Taip atsitiko ir su Dzimdzių gyvenimu. Bet jei jie važinėtų vėl po kolonijas, visur būtų vėl karštai ir širdingai sutinkami.
Bet kas dėl to kaltas? Kalta pati visuomenė. Nors ir širdingai Dzimdzius sutikdavo, bet kolonijose nepajėgdavo susirinkti tiek pajamų, kad nors ir menko pelno būtų. Bilietai pigūs, o be to, dažniausiai buvo daromi sistema svetainių, jų gaunamoji dalis nepadengdavo net kelionės išlaidų kelių Dzimdzių vaidilų. Kiekvienas žmogus dirba tik tokį darbą, iš kurio gali prasimaitinti. Juk negali šimtams tūkstančių aukotis keli asmenys. Tos tai aplinkybės ir privertė Dzimdzius nutilti. Man pasiliko neišdildomas vaizdas iš Dzimdzių kelionės, matytos prieš kelis metus Elizabeth ir jo apylinkėse.
Man darėsi liūdna, pikta ir gaila. Ir štai dėl ko: susirinko žmonių, rodos, nemažai, bet kuomet atskaitėme išlaidas (svetainė, skelbimai, bilietai ir kt.), beliko vos pora dešimčių dolerių, nes bilietai buvo pigūs. Iš mūsų kolonijos turėjo važiuoti į Eston, Pa. Buvo kreiptasi pas vieną kitą turinčių karus, kad juos nuvežtų, nes netoli — vos keletas dešimtų mylių. Nepasisekė gauti pasiaukojančių. Teko važiuoti traukiniu. Nuvažiuoti vargiai užteko pinigų, pas mus surinktų kelionei, neskaitant kitų būtinų smulkių išlaidų. Taigi, kėlėjai lietuviškos dvasios tūkstančiuose savųjų, tempia sunkias sceniškų rūbų dėžes išsijuosę, lyg kokie sunkumų krovėjai. Liūdna dėl to, kad reikalaujama iš tų žmonių dvigubo pasišventimo plačiajai visuomenei, o visuomenė kaikada gaili ekstra paaukoti keletą valandų laiko, kad kur reikia juos pristatytų ir palengvintų kelionę ir tuo pareikštų jiems užjautimą. Pabandykite mėnesiais baladotis naktimis ir dienomis. Čia viena susisiekimo priemone, čia kita; kiekvieną dieną kitur nakvoti, kitur valgyti, nenormaliai ilsėtis ir t. t„ tai kiekvienam bus aišku, koks tai ,,malonumas“. O viso to vaisiai: su dideliais sunkumais galo su galu suvedimas, neskaitant nustotos sveikatos, nunešiotų rūbų ir batų. Bandyta savo susisiekimo priemones įsigyti, bet galų gale gerų norų nepajėgė materijališkai pataisyti tiek, kad Dzimdziai sistematiškai kas metas galėtų kolonijas lankyti ir gražiai lietuviškais vodeviliais lietuviuose žadinti Tėvynės meilę. Gaila, labai gaila. Jų vaidinimai buvo tiek įdomūs ir geri, kad buvo visiškai iš gyvenimo paimti. O juk scenos ir vaidybos yra viena svarbiausių užduočių: vaidinti taip, kaip gyvenimo tikrenybėje yra. Šiandien Dzimdzių jau nebėra, pasiliko vien tik prisiminimas. Kadangi Dzimdzių vaidinimai kolonijose buvo tik pradžia A. Vanagaičio kitų didelių darbų, todėl kiek ilgiau-ties jais ir apsistojau, kad būtų aiškesnis vaizdas Margučio dešimtmečio ir Dienžodžio penkmečio, kurių sukaktuvės yra š. m. balandžio mėnesy.

Margutis

1928 m. balandžio mėn. pirmą dieną pamatėme „Margutį“. Visi stebėjomės, kas iš to bus, nes vardas, kaip ir prieš tai matytų Dzimdzių, perdaug savotiškas, ne rimto žurnalo vardas. Pirmam jau numeryje buvo pavartota tokių „keistų“ žodžių, kad iš karto pamatėm, kad tai yra Dzimdzių vaikai. Kurie nemėgo Dzimdzių, tiems buvo nepakenčiamas ir Margučio turinys. Pav.: Radijogavija, Juokalogija, Teatrologija, Dainobalsija, Kritikomanija, Spėlologija, Garsinimologija… ir kt. Vis tai žodžiai iš Dzimdzių žodyno. Kaip iš šio turinio matyti, Margučio vardas buvo tiksliai parinktas‘, jis margas turiniu, kaip genys, o gal kaip jo Vanagaičio – Vanago vienvardis paukštis vanagas! Margutis pareiškė gražų tikslą, ,,Ne politikas varinėti, ne partijas kovoti, ne asmenis kolioti, bet juoktis, pasakas sekti,, dainas dainuoti, mįsles spėti, garsinti lietuviškumą… kartas nuo karto primins Tau, kas tu esi ir kuo turi būti…“ Ar tas Margučiui pasisekė ir ar sekasi, tegu sprendžia patys Margučio skaitytojai. Mano šio rašinėlio tikslas yra suglaustai perbėgti Margučio veikimą ir jo įtaką išeivijai. 1928 m. balandžio mėn. 40,000 su viršum Margučio buvo išsiuntinėta po plačiąją Ameriką, nemažai pateko jo ir Lietuvon. Salia įvairių „logijų“ buvo ir pora dainų, kurių viena jų ,,Man pasakė karveliukas“ yra labai plačiai dainuojama visoje Amerikoje. Negi galėjo Dzimdzių dainas, tik vieną kartą dainuotas kolonijoje, klausytojai atsiminti. Melodijos buvo daugiausia jau žinomos, nes jos buvo liaudies, bet žodžiai buvo Vanagaičio — Dzimdzio naujai parašyti arba savaip liaudies dainų tekstai pertvarkyti, įpinant amerikiečiams pritaikintų juokų. Kiekvienas Margučio numeris dainos atžvilgiu davė vis kaskart naujo ir įdomaus. Skaitytojai radę čia girdėtų Dzimdzių dainų, kaip bežiūrint jų mokinosi, dainavo kur tik papuolė: ekskursijose, vakaruose, vestuvėse, o vargoninkai su chorais parengimuose. Tūkstančiai skaitytojų Margučio laukdavo su didžiausiu malonumu. Nuo 1932 m, virsta iš mėnraščio dvisavaitiniu, nesumažindamas dydžio, bet dar viršeliais ir popiera gražiau pasipuošdamas. Per tą dešimtmetį Margutis turėjo progos perduoti Dzimdzių dainas mėgėjam dainuoti ir tuo sukūrė glaudžią- ir širdingą Margutiečių šeimą. Ilgainiui Vanagaitis, matydamas, kad yra nemažas skaičius jaunimo, negalinčio lietuviškai skaityti, bet norinčių sekti lietuvių veikimą ir pasimokinti dainuoti lietuviškai, nuo 1930 metų įveda anglų kalba skyrių, kurį paveda vesti S. L. A. jaunuolių kuopai, Marquette Parke, Chicago, Il. Šalia to, verčia lietuvių kalbon „džiadzų“ tekstus ir mokina per Margutį juos dainuoti lietuviškai. Neretai tenka jaunimo vakaruose išgirsti amerikoniškus „džiadzus“ dainuojant lietuviškai.
Pervertę Margučio 10 metų komplektus, visko ten rasime; pasakų, mįslių, galvosūkių, patarlių, komiškiausių dainų, satyros, juokų, Dėdytės su Tetyte pasikalbėjimus įvairiais opiais klausimais, net aštrios kritikos Lietuvos politikos ir meno adresu ir t. t. Gi kiekviename numeryje vis po keletą dainų, Vanagaičio, ar Dzimdzių įdainuotų plokštelėms. Tiesa, daugumas dainų lengvo pobūdžio. Jei pavargęs pralinksmėja dainuodamas ar klausydamas Margučio dainų, tai čia ir yra visas Margučio pasisekimas. Nieks nenori susiraukęs būti, visi nori būti linksmi, nes Amerikoje tokia mada: didžiausia gyduolė nuo daugel ligų yrą linksmumas, juokas ir džiaugsmas, o tą visada pajėgia sukelti didžiuma Margučio dainų. Kiekvienas daiktas tūri dvi puses: geresnę ir blogesnę. Dzimdziai kaikada turėdavo savo programoj ir tokių dalykėlių, buriuos buvo galima vienaip ir kitaip suprasti; tą pat buvo kaikurį laiką ir Margutyje galima pastebėti. Dėl to tai kaikurie asmenys ir spauda puolė viešai Džimdzius ir Margutį. Dėl tų dalykų kai kada spaudoj kildavo gana aštrios polemikos gynėjų su užpuolikais. Kaikada tekdavo ir pačiam Margučiui aiškintis. Kiek pradžioje Margutis buvo juokingas, tiek dabar pasidarė rimtas. Visiškai yra pasikeitęs turinio atžvilgiu. Bendradarbių tarpe turi gana gabių, kurie sugeba daug įdomumo Margutin įnešti.
Savęs išlaikymui Margutis ėmėsi įvairių dalykų. Priedams teikdavo papigintai kaina knygų, gaidų, savo kalendorių ir net plokštelių duodavo, skelbdavo kontestus su stambiais laimėjimais (laivokarte Lietuvon) ir kt. O svarbiausia buvo vaidinimai, daromi kelis kartus metuose pavidalu gegužinių ar šiaip vodevilių ir didesnių sceniškų parengimų. Paskutiniais laikais Margučio vaidinimai sutraukia po keletą tūkstančių žiūrovų. Jų metu kaikada surengiamos savotiškos lenktynės, kurios, europiečio akimis žiūrint, visiškai nesuprantamos, bet šiame krašte galimos, ir Vanagaitis jas gabiai sugebą pravesti. Pav.: storiausių, ploniausių, aukščiausių, žemiausių vyrų ir moterų lenktynės; velykinių margučių lenktynės, kas gražiau numargina; sutartinės, kas gražiau sudainuoja ir t.p. Į tuos vaidinimus įpina choro grupes, kurias, reikalui esant, suorganizuoja, suranda orkestrus pritarti, surenka įvairiausių solistų, ne tik dainininkų, bet ir instrumentalistų, baleto šokėjų ir. t. t.
Margutis leidžia gaidų rinkinius: mokykloms dainelių, chorams, solistams. Iš viso turbūt, bus išleidęs jau tūkstantį su viršum įvairiausių (priskaitant Margutyje per 10 metų leistų ir skyrium). Tiesa, nevisos yra plačiai dainuojamos. Taip pat dar keletą giesmių. Bandė Margutis organizuoti ir gaidų leidėjus, ir pasisekė keletą veikalų tokiu būdu išleisti, kurių išlaidas padengė pavieni asmenys, ar keli susidėję. Paskutiniais laikais, jei kur iš Chicagos Margutiečių grupė, Vanagaičio vadovaujama, išvažiuoja koncertuoti ar vaidinti, tai važiuoja nebe kaipo Dzimdziai, bet kaipo Margučio atstovai. Margutis leido kalendorius ir Namų Daktarą su. gaidų priedu. Gaunamos iš tų knygų ir parengimų pajamos yra sunaudojamos Margučiui leisti. Dabar apie Margutį yra susispietę nemažai inteligentijos — profesionalų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu gelbsti jam. Svarbiausias Margučio nuopelnas, tai lietuviškos radijo valandos, kurias per penkis metus jis ištesėjo duoti kasdien, o dabar jau duoda net iš dviejų stočių. Per jas galima išgirsti įvairių geriausių lietuvių solistų ir solisčių, įvairių juokų, grynos lietuviškos muzikos, sveikatos reikalais ir teisių patarimų, Lietuvos istorijos pasakojimų. Žodžiu, visko, kas lietuviui įdomu. Per Margučio rengiamas valandas teko kalbėti visiems atsilankantiems svečiams Chicagoje iš Lietuvos. Minimos iškilmingai Lietuvos šventės, net viena programą buvo pasiųsta Lietuvon. Kuomet žuvo Darius ir Girėnas, šalia gražiai išleisto Margučio albumo, per radijo buvo keletą kartų rengiami jų žuvimo minėjimai. Margučio radijo yra be galo gyvas Chicagos gyvenime pulsas. Būnant Chicagoje, teko matytį dešimtimis gaunamų padėkos laiškų už gražias programas, bet tarp jų buvo vienas ir toks, kuriame grasinama Vanagaičiui, kad jei jis nenustosiąs toliau taip darbuotis, jam būsią riestai. Girdėjau, kad tokių „paakinimų“ laikas nuo laiko gaunąs. Buvo pradėjęs Margutis leisti sekmadieniais lietuviškas programas visai Amerikai. Gaila, dėl lėšų stokos negalėjo ilgai jų ištesėti, bet visgi gana ilgoką laiką jos buvo teikiamos. Programa būdavo graži, kultūringai atliekama, nedarydavo lietuviams sarmatos, kaip kad didžiuma, nudėvėtus rekordus (plokšteles) griežianti, lyg rodos, kad jau daugiau nieko, be tų kelių rekordų lietuviai neturi. Taip pat daug nusipelnė Margutis, surengdamas 1934 m. rugpjūčio 19 d. „Swift Bridgę of Service“ simfonijos koncertą iš lietuviškų kompozitorių kūrinių. Tokios rūšies koncertas buvo pirmas šiame krašte. Koncertas buvo transliuojamas ir per radijo.
Dar svarbų darbą A. Vanagaitis atliko, sukurdamas išeivijai pritaikintų lietuviškų rekordų. Vos atvažiavus 1924m. tuo jaus pasisekė Vanagaičiui pirmutinius rekordus įdainuoti. Darbas buvo sėkmingas, ilgainiui jis pats ir jo draugai dzimdziai ar margutiečiai yra įdainavę „keletą dešimtų plokštelių. Paties Vanagaičio plokštelių buvo parduota iki 1931 m. sausio mėn. 70000. O jojo pirmutinių plokštelių, kaip „Munšainiukas“, iki 1929 m. liepos mėn. buvo parduota 12000! Columbia Co. buvo nutarusi lietuvišką skyrių visai likviduoti, bet Vanagaičio įdainuotų plokštelių populiarumas privertė jį palikti, nes 1930 m. bendrovės lietuviškų Vanagaičio ir jo draugų įdainuotų plokštelių buvo parduota 150% daugiau, negu kitų tautų plokštelių, paėmus kartu. Šia proga tenka paminėti, kad Vanagaitis savo plokštelėmis sukūrė savotišką lietuviško „džiadzo“ stilių, kuris labai amerikiečiams patinka. Šalia to linksmo pobūdžio plokštelių yra nemaža tautinio pobūdžio, kurių klausant daugybė Lietuvos išsiilgusių žmonelių ašaroja kaip maži vaikai. Man pačiam teko būti keliose vietose liudininku, kur beklausydami apie Darių – Girėną, „Kur Nemunas ir Dauguva“, „Aš už jūrių žiemavojau“, „Plaukia Nemunėlis“, „Leiskit į Tėvynę“ ir kt., verkė seni ir vidutiniai, o mažiukai, nesuprasdami kas per dalykas, klausė vyresniųjų, kas atsitiko, o negavę atsakymo ir jie prisidėjo prie jų draugystės, ir taip verkė visi. Tokiu būdu be galo daug širdžių, Vanagaičio dėka, buvo sugraudinta priminimu Lietuvos šalelės, kuri taip jiems suprantamai apdainuojama. Sunku rasti šeimą, kurioje nebūtų fonografas ir nebūtų Vanagaičio – Margučio rekordų. Suglaudę viską krūvon, gauname vaizdą apie A. Vanagaitį – Margutį kaip apie didelės energijos žmogų, kuris sugeba savo „bizniškais“ gabumais taip tvarkytis, kad suranda savo užsimojimams pritarėjų, padėjėjų, apgynėjų. Tie jojo gražūs darbai patys už save kalba. Už tai nieko stebėtino, jei A. Vanagaitis turi visur draugų ir gerbėjų. Tai įvertindama, Lietuvos valdžia jį apdovanojo tautos vardu Gedimino ordinu. Todėl mums malonų yra sukaktuvių proga prisiminti A. Vanagaičio gražią darbuotę tarp išeivių ir palinkėti jam dar didesnės pasekmės savo darbuose… Tat, Antanai, būk pasveikintas!

*****
Taip pat jūsų dėmesiui Raimundo Mariaus Lapo straipsnis apie Antaną Vanagaitį „Draugo” laikraštyje.

Pradėkime nuo to, kad Antanas buvo revoliucionierius. Yra žinių, kad Šakių apylinkėje buvo subūręs jaunimą, kuris savo veikimą grindė grynai lietuviška ideologija. Šį momentą reikia pabrėžti dėl to, kad 1905-tųjų revoliucijos metu garsiai skambėjo ne tik politiniai, bet ir socialiniai, t.y. klasių kovos šūkiai. Atsiminkime, kad Vanagaitis buvo kilęs iš darbininkų, t.y. iš to luomo, kuris socializmui davė daugiausia pasekėjų, tačiau pats Vanagaitis tarp jų nepateko. 1905 m. revoliucija jam pirmiausia buvo lietuvių tautos sukilimas prieš caro priespaudą. Su savo bičiuliais jis skelbė šūkį: ,,Dirbti Lietuvos gerovei” – vėliau tai taps kertiniu jo veiklos akmeniu. Gal sąmoningai, o gal ir ne, lietuvybės bei lietuviškų reikalų supratimas vėliau žymės visą Vanagaičio veiklą.
O ji buvo itin plati – jis buvo vargonininkas ir kompozitorius, dainininkas ir aktorius, žurnalistas ir leidėjas, impresarijus ir ,,recording artist” (kaip kitaip, nepanaudojus angliško termino, būtų galima apibūdinti bene produktyviausią išeivijos muzikantą?), chorvedys ir pirmosios Čikagos lietuvių operos bei Lietuvių rūmų iniciatorius, humoristas ir filosofas, režisierius ir organizatorius, verslininkas ir rinkodaros specialistas, diplomatas ir giliai mąstantis lietuvis patriotas.
Kai Antanas Vanagaitis Laižuvoje susibičiuliavo su Juozu Tumu, ta draugystė tęsėsi iki pat Vaižganto mirties. Jie visą laiką susirašinėjo. Vaižgantas siųsdavo Vanagaičiui į Čikagą savo naujai išleistas knygas. Neužmiršdavo pamaloninti ir nuotraukomis. Ant vienos Vaižgantas užrašė: ,,Šimto talentų vyrui be vieno: nesugebėjusiam lig šiol įsigyti žmonos”. Ilgainiui ir tą ,,šimtąjį talentą” Vanagaitis sau ,,į jaučio odą” įsirašė: 1935 m. jis vedė Liliją Žilvitytę. Beje, apie Liliją mažai ką surasime istoriniuose šaltiniuose. Žinome tik tiek, kad ji buvo tylioji Žozefina napoleoniškojo Vanagaičio šešėlyje. Jei ne ji, vargu ar Vanagaitis būtu galėjęs taip ilgai ir sėkmingai valdyti savo sukurtą ,,Margučio” imperiją. Žilvitytės pėdsakai ,,Margutyje” pastebimi beveik nuo pirmųjų jo įkūrimo dienų 1928 metais. Ji buvo ir aktorė, ir žurnalo bei radijo laidų administratorė, ir net žurnalistė. Vyrui mirus, Lilija sunkiai, iki paskutiniųjų ir beveik viena vežė „Margučio” vežimą (nes jau pokario metais į Čikagą atvykusiems emigrantams ši
žiniasklaida atrodė pernelyg ,,prasčiokiška” ir žemo intelektinio lygio). Vanagaičiai vaikų neturėjo, bet jų scenos ir radijo ,,personažų” – Dėdytės Jeronimo ir Tetytės Daratos – dėka dešimtys tūkstančių Amerikoje gimusių jaunuolių tapo karštais lietuviais patriotais.
Jei Vanagaitis būtų pasilikęs Lietuvoje ir atsidėjęs tik scenos menui, jis būtų galėjęs tapti vienu iškiliausių mūsų aktorių; jei jis būtų pasišventęs tik muzikai – ko gero, turėtume mūsų istorijoje vieną geriausių kompozitorių; jei jis būtų rimtai atsidėjęs spaudai, jo vardas šiandien būtų linksniuojamas tarp gabiausių žurnalistų. Tačiau Vanagaitis pasirinko ne vieną, bet daugelį amatų ar profesijų. Jis nemėgo vienodumo, jam gyvenime reikėjo įvairovės. Tai buvo jo stiprybė ir silpnybė. Be to, tuometiniams Amerikos lietuviams, kurie galbūt nepasižymėjo dideliu išsilavinimu ar intelektu, reikėjo ne siauros srities specialisto, bet kaip tik tokio ,,šimto talentų” žmogaus.
Nuo 1924 m., kai su savo vodevilio teatro trupe ,,Dzimdzi-Drimdzi” atvyko į Ameriką, Antanas Vanagaitis pagarsėjo savo įvairialypiais gabumais.
Satyrinė spauda, radijas, vodevilis, plokštelės – tai buvo visas jo gyvenimas, įkvėpęs ne tik monografiją, bet ir eilinio lietuvių išeivio meilę ir pagarbą.
Šiandien norėčiau atskleisti kiek kitokį Vanagaitį – mažiau girdėtą, o gal ir visai nežinomą.
Nuo pat XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai lietuviai pradėjo masiškai keliauti į JAV ,,laimės ieškoti”, atsirado įvairios organizacijos, susivienijimai, chorai, orkestrai, dramos rateliai. Užuovėją jie galėdavo rasti arba bažnyčių salėse (nors klebonai ne visada būdavo tokiems projektams palankūs), arba pasauliečių svetainėse – ,,saliūnuose” (kaip buvo madinga tais laikais vadinti karčiamas, užeigas).
Vanagaičio galvoje knibždėte knibždėjo mintis įkurti kultūrinį ir visuomeninį centrą. Tą mintį plačiai propaguoti jis pradėjo jau 1926 m. Anot jo, ,,Čikagos lietuviai spėjo per keliasdešimt metų pristatyti daug bažnyčių, svetainių, biznio namų, bankų, gyvenamų namų, auditorijų ir t.t., bet įsigyti sau Rūmų nepajėgė. Lietuvių Rūmais aš noriu vadinti tam tyčia pastatytą ganą erdvų namą, kuriame tilptų mūsų tautiškai dvasinės kultūros pradai. Juk Čikagos lietuviai daug ką nuveikė per savo gyvenimo laiką, todėl reikalinga, kad tas nuveiktas darbas nežūtų… Tokie Rūmai talpintų savyje mūsų praeitį. Turėdami tiek literatūros, dailės, neturime jai vietos. Viskas išmėtyta, išblaškyta.
O juk reikėtų tą viską surinkti ir padėti į saugią vietą. Kuo ne tik mes patys pasidžiaugtum, bet ir vaikų vaikai. Pavyzdžiui, jei mes pastatytume sau Rūmus, kuriuose tilptų muziejus, knygynas, teatras, klubas, tai, be abejo, jie būtų mūsų širdis – centras, kuris ne tik mūsų ainiams, bet ir mums Vanagaičiui rūpėjo įkurti Čikagoje Lietuvių operą. Nors pagal profesiją jis buvo aktorius, neužmirškime, kad Vanagaitis studijavo konservatorijoje ir savo karjerą pradėjo Kauno operoje. Nuo pat 1926 m. jis puoselėjo tą projektą tarp Čikagos muzikų, dainininkų bei visuomenės. Spalio 3 d. įvyko steigiamasis susirinkimas. Deja, kilnių norų nepakako. Po steigiamojo susirinkimo sumanymas liko mirties taške. Savo dienoraštyje Vanagaitis apie operą daugiau nebeužsimena.
1925–1926 m. Vanagaitis rašė dienoraštį. Tas dienoraštis buvo rašomas aforizmų forma –kaip jis pats apibūdino, ,,tuščius puslapius ne dienos įvykiais pamarginsiu, bet stačiai nusikratysiu mane kankinančiomis mintimis”.
Vanagaičio dienoraštis įdomus tuo, kad jis atskleidžia kitą – nelinksmąją – jo charakterio pusę, apie kurią visuomenė nežinojo.
1925 m. „perliukuose” dažnai atsispindi ir Vanagaičio aktoriaus likimas.
,,Didžiausias teatras pasaulyje, tai žemės kamuolys. Žmonija ieško Dievo, o artistai režisieriaus. Mylėti daug lengviau, kaip kad apie meilę dainuoti. Egoizmo viršūnė – artistas. Muzikos garsai gyvuliui teikia žmonišką palaimą.”
Po metų kompozitoriaus mintys pasuko kiek kita linkme. ,,Jei tu žinosi, kas tu esi, žinosi, kas Dievas yra. Ginklas rankoje nekariauja, bet tvarką griauna. Lietuva tai šalis be valdovo – ją gali kiti valdyti dėl to, kad mes kitus valdome. Per prasti žmonės esame, kad save pagerbtume. Kas užmuša kitą, užmuša savyje žmogų. Dabar žmonių kaip ir nėra. Komunizmas gali išauklėti piktadarius gerais žmonėmis, jei jis pats bus saugojamas gerų žmonių. Mokslą žmonės kuria tam, kad nieko nežinotų. Pasaulio didumas priklauso nuo žmogaus fantazijos.”
Kompozitoriaus Vanagaičio gyvenimas – tai nepertraukiama virtinė žygių, drąsių užmojų, kietos kovos ir gerų vilčių. Savo veikloje jis dažnai
skynė gražių laimėjimų laurus. Ta maža, neišdirbta dirva, kurią jis rado vos atvykęs į šią šalį, jo talento dėka buvo paversta plačiu lauku, kuris davė vis naujesnį ir įvairesnį derlių.
Toks buvo Antanas Vanagaitis…

*****

J. Bačiūno straipsnis apie A. Vanagaitį \’Lietuvos aide\’ 1932.06.28

Spektaklio \’Kęstučio mirtis\’, kuriam muziką parašė A. Vanagaitis ir kuriame pats vaidino reklama \’Lietuvos žinios\’ 1924.02.15

Jūsų dėmesiui pristatome tris Antano Vanagaičio įrašytas plokšteles. Tikėtina, kad visų dainų autorius pats Antanas Vanagaitis.

Antanas Vanagaitis – Eina pati į karčiamą / Mergytę prigavo (Columbia 16078F)


Plokštelė įšleista 1927m. liepos mėn. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.
„Eina pati į karčiamą” – ironiška dainelė apie moterų smurtą prieš vyrus.
„Mergytę prigavo” – linksma dainelė apie nedorėlį bernelį.

Antanas Vanagaitis – Margarita / Be nosies (Columbia 16130F)

Plokštelė išleista 1929m. sausio mėn. Columbia (JAV) įrašų kompanijoje.
„Margarita” – humoristinė dainelė apie ištekėjusią, bet išdykusią Margaritą.
„-Kyla ūpas siekti lūpas,
pabučiuoti jas tuojau.
Akys dega, rankos dreba,
širdis plaka dar smarkiau.”
„Be nosies” – humoristinė dainelė apie lietuvių bendravimo ypatumus.
„-Kaip be nosies aš gyvensiu,
ku darysiu kai pasensiu?
Nesuuosiu nei cibulių,
nei skilandžio, nei šnapsulio” 🙂

Antanas Vanagaitis – Barbora / Kad nėr alaus (Okeh 26054)

Plokštelė išleista 1927m. gruodžio 2d. Okeh Records kompanijoje, JAV.
„Barbora” – šmaikšti dainelė apie pagyvenusių žmonių norą kartais prisiminti jaunystę (Įrašas nekokybiškas dėl pernelyg susidėvėjusios plokštelės).
„Kad nėr alaus” – linksma dainelė apie rūpesčius verdant svečiams alų.